Ilgiausiai slapstęsis partizanas slapta palaidotas tvarte: „Pavasarį pradėjome užuosti“

Šio pasakojimo herojus – per stebuklą iš bunkerio išsigelbėjęs partizanas. Paskutinis Lietuvos laisvės kovotojas Stasys Guiga-Tarzanas gimė 1920 m. Šeimoje jis buvo antras sūnus. Jo vyresnis brolis Julius mirė Vokietijoje. Jis dar turėjo seserį Genutę ir du jaunesnius brolius – Praną ir Juozą.

 123rf ir P.Gaidelio archyvo nuotr. koliažas.
 123rf ir P.Gaidelio archyvo nuotr. koliažas.
 Tarzanas vienintelis ištrūko iš bunkerio.<br> P.Gaidelio archyvo nuotr.
 Tarzanas vienintelis ištrūko iš bunkerio.<br> P.Gaidelio archyvo nuotr.
 Stasys, būdavo, išeina ir negrįžta savaitę, dvi... <br> 123rf nuotr.
 Stasys, būdavo, išeina ir negrįžta savaitę, dvi... <br> 123rf nuotr.
 Partizano gyvenimu ir laidojimu rūpinosi Onutė.<br> P.Gaidelio archyvo nuotr.
 Partizano gyvenimu ir laidojimu rūpinosi Onutė.<br> P.Gaidelio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 27, 2019, 7:35 AM, atnaujinta Dec 27, 2019, 10:48 AM

Pastarasis taip pat pasekė vyresnio brolio pėdomis ir žuvo kovodamas. Sesuo ištekėjo už ukrainiečio. Jos likimas man nežinomas. Tėvai turėjo vos 5 ha žemės, todėl šeima gyveno skurdžiai. Kai mirė motina, vėliau tėvas vedė antrą kartą, vėliau okupantai šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėvas ten ir mirė.

Stasys buvo fiziškai stiprus, gražiai nuaugęs, aukštas, malonių veido bruožų vyras. Nors buvo baigęs tik keturias pradžios mokyklos klases, iš bendraamžių išsiskyrė blaivia galva ir nebūdingu žemdirbiams charakteriu, buvo geraširdis, niekuomet neatsisakydavo pagelbėti kitiems. Turėjo gerą balsą ir labai mėgo dainuoti.

Jie lankėsi mano namuose

Švenčionių kraštas porą dešimtmečių buvo lenkų okupuotas. Ši okupacija paliko pėdsaką žmonių sąmonėje. Vieni sulenkėjo, o kiti (jų tarpe ir Guigos), kurie buvo atsparesni, dar labiau užsigrūdino. Jie tapo nepakantūs bet kokiai svetimai priespaudai, saugojo ir puoselėjo tautiškumą ir patriotizmą.

Kai buvo atgautas Vilniaus kraštas, Stasys įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Kaip ir daugelis jaunų vyrų, kuomet sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą, jis nedvejodamas pasirinko sunkų partizano kelią – įstojo į Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio partizanų būrį.

Pradėjęs rašyti apie paskutinį Lietuvos partizaną, mintimis nuklydau į vaikystę, todėl nutariau trumpam nukrypti į šalį. 1946 m. rudens vakaras gerai užsifiksavo mano atmintyje, nes tada man jau buvo 12 metų. Dabar jau tiksliai nebeprisimenu, rugsėjo ar spalio mėnesį mūsų namuose apsilankė keliolikos kovotojų būrys. Gražios lietuviškos uniformos, ginklai.

Tačiau mums, vaikams, didžiausią įspūdį paliko dainos, kurias jie dainavo po vakarienės. Atsimenu, kad vienas jų buvo stambokas, aukštas vyras, kurį bendražygiai vadino Tarzanu. Gal tai buvo tas pats Stasys Guiga? Tigro rinktinės, kuriai jis priklausė, būriai veikė mūsų apylinkėse. Vieno būrio antžeminis bunkeris buvo Aukštosios miške, iki kurio gal kiek daugiau nei kilometras nuo mūsų namų.

Čia mes ganėme karves, todėl vyrus matydavome beveik kasdien ir neblogai juos pažinome. Tačiau šitie vyrai, kurie tą kartą atvyko pas mus, buvo ne iš mūsų miško, o kiti, anksčiau nematyti. Mūsų šeima tada gyveno nuo partizanų pabėgusio vietinio lenko Leono Bužinsko namuose. Jis buvo palikęs mums pasaugoti dvi avis ir vikšunį. Avis po kurio laiko žadėjo pasiimti, o šunį mums dovanojo.

Partizanai, matyt, žinojo, kad pas mus liko dvi to komunistėlio avys, todėl tą vakarą liepė vieną papjauti ir paruošti vakarienę. Įdomu, kad Leono šuo išgelbėjo mūsų šeimą nuo pražūties ar Sibiro.

Kažkurią naktį po to partizanų vizito, jis labai piktai lojo. Ryte apžiūrėjęs sodybą tėvelis aptiko enkavedistų pasalos požymius: apie 50 m nuo namo buvo rūsys daržovėms, o jo viršuje – palėpė, kurioje, matyt, buvo įsitaisę kareiviai. Šiaudai buvo išgulėti, o sienos lentos dalinai atplėštos, kad pro jas būtų galima šaudyti. Supratę gresiantį pavojų tėvai su šeima skubiai persikėlė į Vilnių...

Vienintelis ištrūko iš bunkerio

Po keletą metų trukusių kovų, išdavysčių ir netekčių, 1951-1952 m. žiemą visoje Tigro rinktinėje buvo likę tik apie 20 kovotojų. Dauguma jų žiemojo Adutiškio girioje. Tačiau kuopa, kurioje buvo S.Guiga, žiemojos Baltarusijos pusėje įrengtame bunkeryje.

Žiemos pabaigoje, naktį, 65 stribų ir milicininkų apsuptą bunkerį puolė MGB kareiviai. Po trumpo susišaudymo kovotojai padegė bunkerį ir, naudodamiesi dūmų uždanga, mėgino pasitraukti. Susišaudymo metu žuvo Adolfas Grigonis-Paberžis, jo brolis Petras Grigonis-Narbutas ir Bronius Laurikėnas-Uosis.

Pavyko ištrūkti tik S.Guigai-Tarzanui. Jis dar spėjo pačiupti ir ant baltinių užsimesti milinę, nutverti ginklą ir planšetę su dokumentais. Dūmų ir tamsos priedangoje jis nepastebėtas iššoko iš bunkerio. Kurį laiką bėgo, o po to miško tankumyne pasislėpė po išvirtusios eglės šakomis.

Vėliau kareiviai krėtė mišką. Vienas jų su šunimi praėjo pro Stasį, tačiau pastebėjęs į jį nukreiptą automato vamzdį, ramiai praėjo pro šalį. Matyt, suveikė savisaugos instinktas...

Kai viskas aprimo, Stasys ėmė atsargiai slinkti Baltarusijso link. Sušalęs ir alkanas, šliaužte žliauždamas per atviras vietas, nes buvo jau šviesu, Baltarusijoje jis prisiartino prie trobelės ir atsargiai pabeldė į duris. Skurdžioje trobelėje gyveno moteriškė ir kelių metų amžiaus berniukas. Čia jis prabuvo iki pavasario, kol nutirpo sniegas. Tik tada jis apsivilko našlės vyro senus drabužius ir iškeliavo.

Glaudėsi pas doras moteris

Namiškių jau neberado. Jie buvo ištremti į Sibirą, o brolis Juozas žuvęs. Gimtuose namuose pasilikti nebuvo galima. Vėliau jis atėjo į Činčikų kaimą pas Onutę Činčikaitę ir jos motiną, dar apsilankė pas Martyną Džiaukštą. Tuo tarpu okupantų saugumiečiai, bemedžiodami Stasį, nusivarė nuo kojų.

Išlikusios MGB operatyvinės bylos liudija, koks didelis dėmesys buvo skiriamas vieninteliam laisvės kovotojui sugauti. Ilgi sąrašai giminių ir užverbuotų agentų... Pateikiame MGB pranešimą apie priemones likviduoti „banditą“.

„Švenčionėlių rajone šiuo metu slapstosi vienas banditas, tai Stasys Guiga, gim. 1920 m. Miežionėlių k., Švenčionėlių r. gyventojas, sunaikinto Paberžio būrio narys, būryje nuo 1944 m. Bandito Tarzano paieškoms intensyviai naudojamas buvęs Paberžio „bandos“ talkininkas agentas Grybas.

Jis siuntinėjamas į maršrutus, kurių metu išaiškino daug anksčiau žinomų Paberžio „bandos“ rėmėjų, pas kuriuos periodiškai pasirodo ir slapstosi banditas Guiga“, – buvo rašoma dokumente.

Per Šv. Velykas pas Džiaukštus atėjo neva pasveikinti su šventėmis kaimynų sūnus. Jis dirbo saugume ir anksčiau nelabai pas juos lankydavosi. Vasarą Stasys, būdamas gretimame miške, pamatė tą saugumietį. Jis keliuku varėsi dviratį vis sustodamas pasiklausyti. S.Guigai tapo aišku, kad šioje sodyboje negalima pasilikti... Tada jis galutinai nusprendė apsistoti pas Činčikaites.

Pas šias doras ir patikimas moteris partizanai užeidavo ir anksčiau, o Onutės mylėtas Adolfas Grigonis tą tragišką vasario naktį žuvo Gelednės miške. S.Guiga joms nesakė nei kas esąs, nei iš kur. Jos ir klausinėti nelabai norėjo, nes žinojo, kad kuo mažiau žinosi, tuo bus geriau šiais neramiais laikais. Vasarą jis slapstėsi netoliese, miške. Eidamos melžti ar girdyti karvės moterys jam atnešdavo valgyti.

Prasidėjus uogų sezonui, jis glausdavosi tuščiuose kolchozo klojimuose. Ten jis rasdavo prieglobstį ir rudenį, kada suveždavo derlių. Kaip pasakojo Onutė, retkarčiais jis kažkur dingdavo, tačiau po kurio laiko sugrįždavo. Turbūt tada aplankydavo Džiaukštus ar susitikdavo su broliu, kai anas sugrįžo iš lagerio.

Slapti susitikimai su broliu

Apie slaptus Stasios susitikimus su broliu liudijo partizanų ryšininkas, buvęs tremtinys, jauniausias Stasio brolis Pranas: „Vieną 1964 m. pavasario vakarą ėjau iš darbo ir sutikau Kazimierą Labogą. Jis man sako: „Pasiimk maišą, ateik pas mane vakare ir susitiksi su broliu Stasiu.“

Taip ir padariau, kaip jis man nurodė. Nuėjau pas jį į Medžionėlių kaimą. Nusivedė mane į tvartą. Matau, kaip Stasys kopečiomis nusileidžia nuo tvarto palėpės. Lipa pamažu, atsargiai.

Nors ir žinojo, kad susitiks su broliu, bet ginklo iš rankų nepaleido. Tai buvo pirmas susitikimas su broliu po ilgų nesimatymo metų. Stasys pradėjo slapta lankytis mūsų namuose, tačiau tai buvo labai nesaugu. Kartą nutiko taip, kad bute mane saugumiečiai tardė, o Stasys tuo metu buvo pasislėpęs namo palėpėje. Nuo to karto daugiausiai apsistodavo pas mano svainį Vladą Eiduką, kuris gyveno netoliese.

Pagrindinė ir nuolatinė mūsų susitikimų vieta – 3 km nuo Švenčionių miesto link Ignalinos esantis pirmas eglynas. Aš turėjau motociklą. Susitikimo laikas iš anksto būdavo aptartas ir numatytas. Važiuodamas jau žinodavau, kad Stasys manęs lauks. Į vietą atvažiuodavau pirmas, visada anksti rytą. Pastatau motociklą, dairausi ir už kokių 5 ar 10 minučių iš eglyno pasirodo brolis ir visada su ginklu rankoje.

Pastebėjau, kiek buvo mūsų susitikimų, jis visada pasirodydavo iš kitos pusės. Aš jo laukiu vienoje pusėje, o jis netikėtai atsiranda iš priešingos pusės. Žinojau, kad manęs jis laukdavo, o ne aš jo. Susitikimų metu aptardavome susidariusią padėtį, duodavo nurodymus, ką reikia nupirkti, atvežti. Stasys buvo labai pamaldus, gal dėl to jį Dievas globojo.

Kartą per metus nuveždavau jį į Švenčionių bažnyčią išpažinties. Bet tai buvo gana pavojinga. Jo prašymu prieš tai turėdavau atlikti žvalgybą. Po išpažinties parveždavau jį atgal į miškelį ir atsisveikindavome. Susitikimo vietą visada turėdavau palikti pirmas. Kiek žinau, jis dar pasižvalgydavo gerą pusvalandį ir nueidavo savais keliais.

Pagrindinės savo slapstymosi vietos Činčikų kaime brolis man niekada nenurodė, nors tas kaimas buvo tik už poros kilometrų nuo mūsų susitikimų vietos. Net nuo manęs, brolio, laikė gilioje paslaptyje. Aprūpindavau jį viskuo, ko tik reikėdavo. Konspiracijos sumetimais batų, rūbų, laikrodžio pirkti Švenčionių rajono ribose negalėjau – buvo pavojinga. Todėl vykdavau į Baltarusiją.

Vienais metais, kai jam nunešiau naujus batus, jis man įdavė senus ir sako: „Imk, brolau, tu sulauksi laisvės, esi jaunesnis, o aš gal ne. Tai žinok, kad su šiais batais vienmarškinis per susišaudymą su saugumiečiais išbėgau iš bunkerio ir išvengiau mirties.“ Tad ir dabar tebeturiu tuos brolio partizano batus ir veltinius jo paties pasiūtus.

Prieš pat gyvenimo pabaigą Stasys man sakė: „Negalvok, broliuk, kad taip visą laiką bus. Maž ir nepriseis mums susitikti, bet žinok – laisvė greit bus.“ Taip pranašiškai partizanas Stasys Guiga-Tarzanas kalbėjo 1984 metais – tik šešiems metams belikus iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.“

Pagrindinė globėja gavo ir į sprandą

Didžiausią indėlį į šio garsaus partizano išlikimą įnešė kaimo gyventojos Liudvika Činčikienė ir jos dukra Onutė. Onutė pasakojo: „Mūsų namuose Stasys Guiga atsirado 1953 m. Tuo metu aš namuose nebuvau, jis motinos paprašė, kad jam leistų pabūti, kol kitur ras vietą.

Kai grįžau, apie jį man mama nieko nesakė, jis tada prie pat mūsų namų miškelyje buvo. Ten ganėsi mūsų karvutė, motina eidavo jos melžti, jam nunešdavo maisto. Paskui ji pasakė ir man.

Susirūpinau, kaip žmogus gali būti miškelyje, žmonės kasdien uogauja, kas nors pamatys. Vasara taip ir praėjo, nešėm maistą, o jis vienas bastėsi po mišką. Kai prasidėjo šalnos, atėjo tvartelin. Metams bėgant miškuose partizanų nebeliko.

Stasys, būdavo, išeina ir negrįžta savaitę, dvi. Kai kolchozai išardė klojimus, Stasys slapstėsi sename tvarte. Į kambarį neidavo, bijojo, kad pusbrolio vaikai nepamatytų. Visą laiką Stasys tame tvarte ir gyveno.

Kai pastatėm naują tvartą, jis ant naujojo tvarto lubų gyveno. Ir dar matyt skliaute langelis, pro kurį jis stebėdavo, kas kur eina, ir mes galėdavome jam signalizuoti apie pavojų. Nupirkau tranzistorinį radijo aparatą, Stasys, būdavo, tyliai klausydavo žinių iš užsienio. Jis buvo labai atsargus, beveik nieko mums nesakydavo ir nepasakodavo, turėjo tik kišeninį ginklą – vokišką parabelį.

Kasdien klausydavosi žinių per radiją iš užsienio, jis sakydavo, kad po 75-erių m. Lietuva tikrai bus laisva. Laisvė atėjo greičiau. Jam pritrūko jos sulaukti tik ketverius su puse metų... Pirmininkas liepė man dirbti fermoje.

Vienuolika metų joje dirbau, už gerą darbą buvau apdovanota Lenino ordinu. Nežinau, kokį ordiną komunistai man būtų davę, jeigu būtų sužinoję, kad ant tvarto laikau „banditą“. Mano prižiūrimi paršeliai blizgėjo, kiekvieną mėnesį gaudavau premijas.

Stasio niekur neišleisdavau, nunešu karšto vandens kibirą, jis tvarte apsiprausia, pakeičia apatinius rūbus. Jei reikėdavo kelnių ar kitų vyriškų drabužių, važiuodavau Ignalinon, kad nepastebėtų kas nors iš pažįstamų, jog perku vyriškus drabužius. Stasys buvo prižiūrėtas. Niekada manim nesiskundė. Kartą jam pasakiau, kad eitų ir registrutųsi, bet Stasys kaip trenkė kumščiu į sprandą, vos nenuvirtau.

Stasys suprato, kad negerai pasielgė, atsiprašė, bet pasakė tvirtai ir aiškiai: „Mirsiu, bet šitiems niekšams nepasiduosiu. Jeigu tu mane išduosi, nušausiu tave ir pats nusišausiu.“

1960 m. mirė mano mama. Stasį globoti teko man vienai. Kai senieji sodybos pastatai buvo nugriauti, naujai statomam tvartui su daržine Stasys nubraižė planą, viską apgalvojo, bet nieko daugiau negalėjo padėti, nors rankos pačios prašyte prašėsi darbo.

Numelioravus šlapią pievą, dirbo naktimis, visus akmenis žemėn sulaidojo. Naktimis šienaudavo, kitus darbus dirbdavo. Yra pasakęs, kad jo saulė yra mėnulis.“

Laidotuvės tvarte

Apie 1984 metus Stasys patyrė nuotykį, kuris jam galėjo baigtis liūdnai. Sakoma, kad žmogaus likimą dažnai nulemia vienintelė klaida. Tų metų rudenį jis sumanė nueiti į pirtį, kuri buvo netoliese. Visada pasiimdavo ginklą, tačiau tą kartą, kaip tyčia, savo laimei, jį paliko namuose.

Prie pirties jis pakliuvo į kritišką padėtį. Ten sėdėjo keli girti jaunuoliai su merginomis. Jie pamatė atsargiai besiartinantį nepažįstamą žmogų, kurį po trumpų grumtynių nutempė pas kolūkio pirmininką. Stasiui su Onutės pusbrolio Kosto pagalba pavyko išsisukti iš kritiškos padėties ir nepakliūti į MGB nagus.

Onutė tęsė savo pasakojimą: „1986 m. žiemą Stasys persišaldė ir susirgo plaučių uždegimu: sunkiai alsavo, negalėjo atsikosėti. Sako: „Onut, negaliu kentėt, šaltis krečia.“ Nunešiau karštos arbatos, sūrio, sviesto. Atsipjovė: „Ne, negaliu valgyt.“ Paskui sako: „Negaliu kentėt.“ Lovą pastačiau kambaryje.

Tik šniokščia, karkia baisiausiai, net namas dreba. Kad gydytojai savo mašiną būtų turėję, bet nė vienas neturėjo. Su greitąja, jeigu atvažiuos, viskas išaiškės. Stasys gydytojo liepė nekviesti. Pati pripirkau įvairių vaistų, taures stačiau, girdžiau pieną su medumi. Karščio niekaip negalėjau numušti – vis laikėsi 42 laipsniai. Turbūt abiejų pusių plaučių uždegimas buvo.

Paprašė, kad nuvažiuočiau į Švenčionėlius pas brolį: „Pasakyk, kad aš prašiau, jog atvažiuotų, jeigu nori pamatyti mane dar gyvą.“ Liepė ieškoti Prano Jakučio, aš ir ieškojau žmogaus tokia pavarde, bet tokio niekas nepažinojo, tad brolio nesuradau. Kai pasakiau, Stasys net apsiverkė.

Pašėriau karvę ir prietemiais nuėjau į Beržuvį sumokėti draudimo. Bijojau, kad agentė neateitų į namus. Grįžtu, o jis, vargšas, vos bekrakalba, net vaistų negalėjo nuryti.

Stasys pasakė tokius paskutiniu žodžius: „Nestatykit man kryžiaus, pakaskit miške, užverskit šakom ir tegu taip būna. Sibiro tremtyje mokslo žmones, kunigus taip užvertė, kaip jų ir nebuvo. Ir mane taip užkaskit, nieko daugiau nereikia. Jeigu Dievas yra, , aš prieš Dievą nenusidėjau.“

Stoviu ir drebu. Ką daryti? Uždegiau žvakę, išgirdau, kaip atsiduso ir tada – viskas. Buvo sausio 7 d. Nuėjau pas pusbrolį Kostą ir pasakiau jam, kad mirė mano gyventojas. Žiema šalta buvo, gal 25 laipsniai šalčio, sniego labai daug, naktys šviesios, matyti kaip dieną. Tad nutarėme palaidoti tvarte.

Atitempiau rogutes, ant jų uždėjom Stasio kūną ir nuvežę paguldėm tvarte, apdėjom šienu, kad nesimatytų. Rytą reikia eiti šerti gyvulius, man kažkaip nejauku, šiaip taip pašėriau ir vėl gryčion. Kitą dieną atėjo Kostas, sako, reikia kažką daryti.

Šalinėje šieno jau nebuvo, iškasėm duobę, paklojom šiaudų, dar manėm kalti karstą, bet kaimynai gali išgirsti, ateis pasmalsauti, ką čia darom. Karsto nebekalėm, paguldėm velionį į duobę, ant viršaus uždėjom šiaudų ir apkasėm nestoru žemių sluoksniu.

Kai balandžio pabaigoje atšilo, pradėjo jaustis lavono kvapas. Tada vėl pasikviečiau pusbrolį Kostą, atėjo mamos dėdė Kazys, abu išgėrė butelį degtinės, atkasė palaikus, nunešė į mišką ir užkasė.“

Ordinas ir pensija

Apie tai, kad miške yra palaidotas S.Guiga, buvo sužinota tik po 5 metų – jau atgavus nepriklausomybę. Ši žinia pasiekė švenčioniškį kultūros darbuotoją Valdą Striužą. Jo rūpesčiu palaikai buvo atkasti ir pervežti į Švenčionėlių kapines.

Deja, perlaidojant paskutiniojo Lietuvos partizano palaikus, neįvardytas Švenčionėlių kunigas atsisakė dalyvauti ceremonijoje. Šią pareigą atliko jaunas kunigėlis. Taip buvo pagerbtas paskutinis Lietuvos laisvės kovotojas, kuris niekuomet neabejojo, kad Tėvynė bus laisva.

Tačiau KGB betrūko nedaug laiko, kad būtų suimtas S.Guiga. 1986 m. pažymoje jie rašė: „Vykdant bandito nelegalo S. Guigos paiešką. Dirbta kartu su Lietuvos TSR KGTB 2 valdybos 3 skyriumi. 1985 m. gautas signalas, kad paiešomą objektą gali slėpti Činčikų k. gyventoja Ona Činčikaitė.

Patikrinus paaiškėjo, kad nelegaliai gyvenančių asmenų pas O.Činčikaitę nerasta. Jos sodyba toliau stebima. Dirba agentas „Aurimas“ – „D.G.J.“ – stebimo objekto kaimynas.“

2000 m. S.Guigai-Tarzanui buvo skirtas kario savanorio statusas. LR Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 4-tojo laipsnio ordinu (po mirties). 1994 m. kapinėse, kur buvo palaidotas, atidengė skulptoriaus Romo Kazlausko ištašytas antkapinis paminklas su užrašu: „Stasys Guiga-Tarzanas – paskutinis, ilgiausiai, iki pat 1986 m, išsislapstęs Lietuvos partizanas.“

O.Činčikaitė taip pat buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvai. Šį apdovanojimą jai įteikė pats valstybės Prezidentas Valdas Adamkus.

„Man sekėsi, gal todėl, kad visuomet buvau šalia Dievo, meldžiausi, gal todėl man likimas buvo palankus,“ – sakė O. Činčikaitė. Ji dar pridūrė, kad niekada netikėjo, kad jos ilgametis vargas bus įvertintas valstybiniu apdovanojimu, kad šalia senatvės pensijos gaus ir valstybinę pensiją.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.