Po nakvynės prabangiame dvare pora verda iš pykčio: „Čia tai vieta!“

Nesakysiu, kad turiu sėkmės receptą ar atsakymą į amžinąjį klausimą, kaip tinkamai elgtis verslininkams. Bet pasiūlysiu pažiūrėti iš šalies ir gal kai kuriems verslininkams padės mano pastebėjimai. Neminėsiu konkretaus pavadinimo, lai iš mano istorijos pasimoko ne vienas.

 Dvaras labai išreklamuotas.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Dvaras labai išreklamuotas.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Net nežinojom, į kurį iš pastatų eiti.<br> M.Patašiaus nuotr.
 Net nežinojom, į kurį iš pastatų eiti.<br> M.Patašiaus nuotr.
 Norisi, kad apie savo darbą pagalvotų visi, todėl pavadinimo neminėsiu.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Norisi, kad apie savo darbą pagalvotų visi, todėl pavadinimo neminėsiu.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lina

2019-12-30 15:08, atnaujinta 2019-12-30 16:11

„Alio“ administratorė

Taigi, lankėmės su vyru viename žinomame ir net labai išreklamuotame Lietuvos dvare. Iškart neįprasta pasirodė, kad skambinant dėl rezervacijos administratorė oficialiu telefonu atsiliepdavo žodžiu „alio“, todėl visus kartus paskambinusi tikslindavausi, ar į dvarą paskambinau.

Mūsų viešnagė turėjo prasidėti koncertu, po jo laukė ir vakarienė. Kadangi dvaras miesto pakrašty, atvykome į jį dar aplankę miestą. Dvaro kieme jokių informacinių ženklų neradome, jokių iškabų, į kurį iš trijų pastatų mums reikėtų užeiti pirmiausiai. Sutikome tik į koncertą skubančius vietinius miesto gyventojus.

Su lagaminais apėjome visą teritoriją, skambinau administratorei, ji „numetinėjo“ ragelį. Įdomiai... Vidiniame kieme pamatėme dar vieną salę, kur ir turėjo vykti koncertas. Užėjome su lagaminais, nes vis dar niekas nepasitiko. Trys darbuotojos nepatenkintos pažiūrėjo į mus. Jos skaičiavo koncerto bilietus ir iš balso supratau, kad viena jų – „alio“ administratorė.

Mus pamačiusi ji leptelėjo: „Greičiau eikit su mano kolege pasidėti daiktus ir grįžkit į koncertą.“ Aš bandžiau įsiterpti, kad šiek tiek vėluosime, nes norime persirengti, susiruošti. Ji atšovė: „Paskui bus užrakintos durys, neįeisit, o iškart po koncerto bus vakarienė. Numeskit lagaminus ir ateikit.“

Pribloškė toks elgesys, bet vis dar laukėm, kas bus toliau. Per visą akmenimis grįstą kiemą bėgte lėkėm į nurodytą kambarį kitame pastate. Skubiai persirengėm ir grįžom. Koncertas prasidėjo po kelių minučių, taip vietų mums niekas ir neparodė, pasirinkom atsitiktines.

Žudanti frazė

Po dviejų valandų koncerto likome 8 žmonės – dvaro gyventojai – vakarieniauti. Netikėtai pamačiau, kad ir mano draugė buvo koncerte. Ji priėjo prie staliuko, kol mano vyras trumpam buvo išėjęs. Tuo metu atėjo padavėja su mūsų iš anksto užsakyta vakariene: vištiena ir šonkauliais. Pamačius mus su drauge rėžė: „Na, kas čia taip vyriškai valgys?“ Išsižiojau. Jūs ką?! Čia toks humoras? Mano draugė nukaito ir atsisveikinusi išėjo, negalėjau pykčio sulaikyti.

Kas per vieta! Jau nekalbu apie tokias smulkmenas, kaip raudono ir balto vyno taures supainiotas. Net ir sudžiūvusios degalinės bandeles primenančios „deserto spurgos“ buvo menkniekis su jos fraze draugei.

Pikti išėjome po vakarienės į savo kambarį. Ir niekam nebuvom įdomūs: nei kokios rezervacijos, nei informacija apie dvarą, nieko nebuvo suteikta. Savininkai skelbia, kad dvaras skirtas pailsėti nuo streso, pabūti gamtoje, pailsėti nuo technologijų, tinkamas meditacijoms ir savigydoms. Todėl kambariuose nėra televizorių, bet yra bevielis internetas.

Mūsų kambaryje neveikė ir šildymas, bet vis tiek ten buvom apgyvendinti! Susiradom tą pačią „alio“ administratorę. Ji tepasakė: „Norit tepalinio šildytuvo ar krosnį kursit?“

Pramoga – musių vaikymas

Paprašėm ir degtukų, nes nebuvo, radau rankinėje kelis popierėlius ir užsikūrėm krosnį. Bet romantikos čia buvo nedaug. Greitai supratom, kad vonioje neveikė kriauklės čiaupas, o krosnies šiluma pamalonino ir nuo šalčio pasislėpusias muses. Greitai pramoga tapo jų vaikymas ir daužymas šlepetėmis. Taip musės nuklojo lovą ir grindis...

Mano vyras skaičiavo sekundes, kada išvažiuosim. Iš pradžių reikalavo, kad net nenakvotume, bet likome, bandžiau tai vadinti nuotykiu... Nors pati netvėriau pykčiu.

Sėdėjom sau dviese nuo 19 val., šildėmės krosnim ir vaikėm muses. Beje, baras irgi nedirbo (nors buvo ankstyvas vakaras), tai ir užkandžių neturėjom. Argi ne poilsio savaitgalis?

Per pusryčius iš administracijos – nei labas rytas, nei kaip sekėsi. Tarsi mes čia kaip ir ne klientai, o kažkokie įsibrovėliai giminaičiai, savaitgaliui apsistoję. Verda pyktis manyje iki šiol.

Žmonės, verslininkai, turit puikią vietą, dvarą, bet su tokiu darbuotojų, o gal ir pačių savininkų elgesiu ir nesuvokimu viską sužlugdysit greičiau nei manot. Jeigu trūksta supratimo – važiuokit, žiūrėkit, kaip kiti daro. Nes gaila tokios vietos praradimo plačiąja prasme, bet negaila jūsų trumparegiškumo.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.