Vieną sūnų teturiu. Stengėmės, bet daugiau vaikų su vyru mums neišėjo. Norėjau savo vaikui viso ko geriausio. Būdavo, ir palepindavau. Sūnus augo, baigęs mokslus įsidarbino. Labai norėjau, kad sutiktų gerą merginą ir sukurtų šeimą.
Viskas neįtiko
Sužinojau, kad rado moterį, bet ji buvo visai kitokia negu anksčiau įsivaizdavau. Ne gražuolė. Paprasta moteris. Ne tas blogiausia, bet dar išsituokusi ir su vaiku. Ne apie tokią marčią visos svajoja, sutikit su manimi. Man buvo ir gėda, ką žmonės pagalvos. Apkalbės, apšnekės, sužinoję, kad mano sūnus su tokia!
Sūnus ir jo moteris gerai sutarė, o mano širdis jos niekaip neprisijaukino. Kai atvažiuodavo, imdavo pyktis ir viskas. Galvoje sukosi viena mintis: „Ji per prasta.“
Ką sūnaus išrinktoji bedarytų, man netiko. Dabar tą atsimenant suprantu, kad netiko tiesiog iš bendro pykčio, kurį jaučiau. Esu parodžiusi, kad mano namuose ji ir jos vaikas nepageidaujami. Turbūt galima būtų pasakyti, kad stengiausi išardyti tuos santykius.
Pati ir išskyriau
Atkreipdavau sūnaus dėmesį į tos moters išvaizdos trūkumus. Ji buvo apkūnoka, todėl dažnai ją pašiepdavau. Primindavau sūnui, kad su ja susituokęs turės auginti svetimo vyro vaiką.
„Išsiskyrusi yra išsiskyrusi. Nesugebėjo išsaugoti vienos šeimos, kas sako, kad išsaugos kitą?“, – sakydavau. Spėjau, kad mano sūnus jai ne vienintelis.
Nevengdavau paliesti ir finansinės pusės. Po skyrybų jai buvo sunku su pinigais. Priekaištaudavau dėl kiekvieno sūnaus išleisto lito. Dažnai turėdavau progą pasakyti, kad „ji su tavimi tik dėl pinigų“.
Kurį laiką jie gyveno kartu. Mane tai labai erzino. Vos susipykdavo, šimtu procentų palaikydavau sūnų. Sakydavau, kad mano namų durys jam visada atviros. Jei blogai, gali grįžti. Priimsiu išskėstomis rankomis.
Man pavyko. Po kurio laiko jų santykiai nutrūko galutinai ir aš lengviau atsikvėpiau. Tikėjausi, kad netrukus sūnus susiras savęs vertą merginą. Princesę, o ne pelenę. Dabar graužiuosi nagus.
Gyvenimas būtų kitoks
Prabėgo daugiau nei penkiolika metų. Sūnus taip ir liko vienišas. Kelis kartus buvo trumpam susibėgęs su moterimis, bet rimtų santykių neturėjo. Jo gyvenime princesės neatsirado. Lūkesčius tokiai, kokios ieškojo, pati buvau sukėlusi.
Baigia dabar ketvirtą dešimtį, vis dar vienišas. Matau, kad nelaimingas. Pradėjo dažniau išgerinėti. Trankosi per naktis. Aš ryju vaistus saujomis, nervinuosi, laukiu sugrįžtant. Dar vis gyvename po vienu stogu. Kartą yra sakęs, kad nemato gyvenime prasmės.
Pavydžiu savo draugėms, kurios nebuvo išrankios. Jų vaikai seniausiai sukūrė šeimas. Jos reikalingos, paskendusios vaikų ir anūkų reikaluose.
Vasarą ir per šventes jų namuose šurmuliuoja jaunimas. Tik mūsų bute tylu kaip kapinyne. Sūnus ar geria kur nors, ar darbe. Nors vilku stauk ir sienoms karstykis. Taip bėgant laikui pradedu prisiminti tą pirmąją sūnaus rimtą draugę.
Mintyse – ir anūkai
Vis dažniau pagalvoju, kaip gyventume, jei nebūčiau įsikišusi į sūnaus santykius. Juk tai iš esmės buvo gera moteris. Darbšti, maloni. Tiko mano sūnui kuo puikiausiai. Čia aš viena tikėjausi dar geresnės.
Gal dabar gyventų dūšia dūšion ir augintų savo bendrus vaikus. Sūnus turėtų tikslą gyvenime. Per šventes prie stalo susėstume ne trise, o gausi didelė šeimyna. Vasarai atvažiuotų anūkai. Susiskambintume, pabendrautume.
Kartais matau tos moters sūnų. Dailus, rimtas jaunuolis. Jam daugiau kaip dvidešimt, girdėjau, neseniai susituokė ir susilaukė vaikelio. Jei ne mano puikybė, tas vaikelis galėjo būti mums savu. Jau ir pusiau proanūkį būčiau turėjusi.
Gaila, kad tik dabar tą suvokiau. O kas kaltas? Tik pati.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
