Regis, jau apsiprasdavau su aplinka, susirasdavau naujų pažįstamų ir, deja, tekdavo vėl krautis lagaminą ir vykti į kitą miestą.
Jaučiausi labai vieniša ir pavargusi nuo nestabilumo, didelio tempo – šalia nei artimųjų, nei tikrų draugų, o ateities perspektyvos ir planai buvo migloti.
Gyvenau viename motelyje kartu su darbo kolegomis, nemaža dalis jų būdavo poromis.
Aš nelabai norėjau į jų kompaniją maišytis, jaučiausi lyg šuniui penkta koja, o ir ne visų mentalitetas man tiko – jie mėgdavo savaitgalį prasėdėti namie ir, liaudiškai tariant, „pagerti“.
O aš buvau kaip balta varna ar katinas, kuris vaikšto vienas. Tyrinėdavau miesto architektūrą, žmones, parduotuves ar žiūrėdavau filmus tiesiog gulėdama lovoje.
Kartą telefonu užsiminiau draugei apie savo vienatvės jausmą, o ji man pasiūlė atsisiųsti vieną pažinčių programėlę.
„Gera mintis“, – pamaniau. Vienu šūviu nušausiu kelis zuikius – palaužysiu savo liežuvį užsienio kalba, paspoksosiu į kitataučių vyrų nuotraukas, kas man buvo naujiena, gal net nueisiu į pasimatymą.
Buvau girdėjusi prieštaringų istorijų apie pažinčių programėles, bet žinojau, kad mintys realizuojasi ir egzistuoja pasąmonės galia, padedanti pritraukti trokštamus dalykus tik jai žinomais keliais.
Pasirinkau tikėti, kad mano gyvenimas priklauso nuo manęs pačios ir tik pati galiu jį susikurti tokį, kokio noriu.
Kadangi esu tikinti, pasirinkau lengviausią būdą susijungti su savo pasąmone – pokalbį mintyse su Dievu ir angelu sargu, kad atsiųstų man labai gerą vyrą, artimą savo sielą.
Taigi, prieš užmigdama kartodavau mintyse savo maldas kas vakarą, kol nugrimzdavau į saldžių sapnų karalystę.
Kai užsiregistravau, gaudavau visokio pobūdžio žinučių – nuo „Labas, kaip sekasi?, „Iš kur tu?“, „Labas, gal domintų afera?“ (vienos nakties nuotykis) iki šiaip nuobodžių žinučių, į kurias tingėdavau atsakyti.
Po kurio laiko akys užkliuvo už vienos žinutės, kurioje vaikinas mandagiai prisistatė, aiškiai suformulavo pažinties tikslą ir tiesiog kažkuo patraukė.
Nemėgstu aš ilgai susirašinėti su nepažįstamaisiais, todėl gavusi pasiūlymą išgerti kavos vieną penktadienio vakarą aš iškart sutikau.
Apsikeitėme numeriais ir susitarėme susitikti prie miesto rotušės. Eidama į pasimatymą pasijutau labai alkana ir nusprendžiau užsukti į greitojo maisto užkandinę.
Pagalvojau: „Dzin, norės – palauks, susiras“. Žinau, truputį egoistiška, bet... Taigi, valgiau sau godžiai mėsainį, net prisimerkusi iš malonumo kramsnojau bulvytes, ir šast –skambina jis, klausdamas, kur aš.
Pasakiau užkandinės pavadinimą, jis truputį sutriko, bet ačiū jam už supratimą ir kad atėjo nesuirzęs.
Taigi, mūsų pirmojo pasimatymo minutės prabėgo ne visai romantiškoje vietoje. Nebuvau nei labai pasipuošusi, nei įsivaizdavau, apie ką šnekėsime. Tačiau svarbiausia turinys, o ne įpakavimas, tiesa?
Buvo jauku – jis meiliai šypsodamasis žiūrėjo man į akis, jutau sklindančią šilumą nuo jo, vogčiomis nužiūrinėjome vienas kitą (atsistojus, nusisukus, einant i tualetą – ach, tie malonūs žaidimai, kai apsimeti, kad nematai, kai tave nužiūrinėja ir t.t.).
Vėliau persikėlėme į pagrindinę gatvę ir, tęsdami pažintį, paragavome kelis kokteilius skirtinguose baruose.
Tiesa, pokalbiai buvo komplikuoti ir kartais juokingi dėl nesklandžios kalbos, bet juk ne į kalbos kursus susirinkome.
Kai įsikalbėjome, vaikinas paklausė, ką veiksiu kitą dieną. „O, kimba žuvytė“, – pamaniau.
Nieko ypatingo nebuvau susiplanavusi, pajuokavau, kad miegosiu ilgai. Toliau mane labai nustebino jo klausimas, ar norėčiau kartu su juo aplankyti Amsterdamo miestą, kuris buvo nutolęs nuo mūsų apie 200 kilometrų.
Prisipažinsiu, man net burna atvipo, nes aš ilgą laiką „svaigau“, kaip norėčiau pamatyti tą miestą, tik nebuvo kompanijos. Aš sutikau.
Kitą rytą vaikinas atvažiavo manęs pasiimti, aš paprašiau jo parodyti kokį nors dokumentą, jis parodė vairavimo teises, mes pasijuokėme iš mano kontrolės.
Amsterdamas buvo kaimyninėje valstybėje, draugei dar išsiunčiau mašinos numerius ir laiminga išdardėjau.
Galvojau, geriau jau toks apsidraudimas, negu visai jokio, nes paprastai nevažiuoju į kitą miestą su vis dar menkai pažįstamu vaikinu.
Bet šįkart kažkodėl rizikavau ir...
Diena Amsterdame buvo nuostabi, nors ir buvo vėjuotas žiemos metas. Mes daug vaikščiojome, viskuo grožėjomės, netgi praėjome Raudonųjų žibintų kvartalą.
Maloniai pavargę nuo dienos įspūdžių grįžome į savo miestą, dar užsukome pavakarieniauti ir atsisveikinome.
Mūsų pasimatymai ėmė dažnėti, jis užpildė mano vienatvės jausmą, su juo buvo smagu ir saugu. Man patikdavo kartais ir tiesiog tylumoje su juo pabūti.
Po gero mėnesio nuo mūsų pažinties darbe vyko permainos. Reikėjo greitai, per 2 dienas, nuspręsti – arba išeiti iš darbo ir greitai pačiai išsinuomoti butą, arba važiuoti į kitą tolimą miestą ir dirbti naujame projekte.
Aš net apsiverkiau, nes bet kuriuo atveju žinojau, kad man reikės daug vidinės stiprybės. Susitikau su vaikinu vakare, jis išklausė manęs ir pasiūlė kraustytis pas jį.
Nuramino, kad jei jis man nepatiks kaip vaikinas, bus tiesiog mano draugu ir padės kuo tik galės, kol nuspręsiu, ką darysiu toliau – tikras džentelmenas.
Jis patikino, kad aš galiu tame pačiame mieste susirasti panašų darbą. Priėmiau sprendimą kraustytis pas jį ir kitą dieną pasirašiau reikalingus dokumentus darbe, atsisveikinau su bendradarbiais ir nuo tada prasidėjo mano naujo gyvenimo pradžia.
Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes aš tuo paprasčiausiai netikiu, bet tai buvo abipusis susižavėjimas, įsimylėjimas.
Vėliau mūsų gyvenime atsirado dar daugiau kelionių, įvairių patyrimų ir krizių, o tai mus dar labiau suartino ir subrandino taurius jausmus.
Manau, nesvarbu, kur sutinki savo žmogų, koks jūsų pirmasis pasimatymas... Meilėje nėra jokių taisyklių, išskyrus buvimą nuoširdžiu.
Šiandien aš laukiuosi mūsų meilės vaisiaus – dukrytės. Mes abu nekantriai laukiame nepamirštamo pirmo pasimatymo su ja.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
