Kaskart stebėjausi, kokie mokiniai yra išradingi, kiek daug turi fantazijos ginčams ar muštynėms klasėje pradėti. Tai tarsi vaikštančios labai jautrios adrenalino bombos, kurias susprogdinti galėjo menkiausias oro virptelėjimas. Didžiausioms rietenoms sukelti užtekdavo mažiausio preteksto.
Jei ant kito virimo stalo gulėdavo šiek tiek didesnė bulvė ar morka, būtinai reikėjo pribėgti ir pasiimti ją sau. Jei kažką išvirus, degustacijos metu, kas nors nusisukdavo nuo savo lėkštės, kaimynas apspjaudavo jo patiekalą, kad vėliau galėtų jį suvalgyti pats.
Jų kūrybingumui nebuvo ribų ir mažai kas galėjo jiems prilygti. Tyčiotis, rietis jie buvo tikri meistrai, tikri ekspertai. To iš jų „pasimokyti“ galėjau dar ir aš.
Sunkiausia būdavo įkalbėti mokinius po darbo sutvarkyti darbo vietą. Jų nuomone, tai atlikti turėjo asistentė. Jei tik vienas pareikšdavo protestą, kaipmat prie jo prisijungdavo visa sukilėlių grupė. Reikėjo būti labai išradingai, kad nuraminčiau maištą ir juos priversčiau kapituliuoti.
Bet, žinoma, būdavo ir saulėtų dienų. Mačiau, kad virimo pamokos mokiniams labai reikalingos. Kai kurie iš jų net nežinojo, kaip išsikepti kiaušinienę. Nekalbant apie sudėtingesnius patiekalus. Žinojau, kad šios pamokos jiems labai pravers ateityje, kai šalia nebebus mamos.
Būdavo dienų, kai mokiniai ir vėl virsdavo vaikais, kurie džiaugdavosi savo pasiekimais.
Po pamokos ragaujant ką tik iškeptus šokoladinius sausainius su migdolais prie manęs priėjęs Michaelis (tas pats ilgapirštis) paprašė, ar negalėtų paimti penkis sausainius namo savo broliams, mamai ir tėčiui, kad galėtų jiems įrodyti, jog ir jis šį tą sugeba. Žinoma, kad galima. Ir pridūriau, kad jis tikrai gali daug daugiau, nei kepti sausainius. Tik pats to dar nežino. Jų pasiekimais džiaugdavomės tada visi.
Tik gaila, kad „normalių“ darbo dienų mokykloje buvo nedaug.
Taip ir bėgo dienos. Savaitės. Mėnesiai. Vaikai kasdien prisigalvodavo vis bjauresnių šunybių, nuolat stengėsi šokiruoti. Nepasiekę tikslo, imdavosi naujų planų, kurie kas kartą darėsi vis absurdiškesni.
Eilinę dieną su vaikais suplanavome virimo pamokų metu gaminti tortilijas. Prie stalų jie dirbdavo dviese. Netrukus pastebėjau, kad vienas stalas tuščias – nėra dviejų vaikinų. Maxas ir Ronas nepastebimai dingo iš virtuvės. Kada jiedu pasišalino iš patalpos – nemačiau. Jų nematė ir asistentė.
Paklausus, kur išnyko bendraklasiai, mokiniai atsakė kikenimu ir garsiu juoku. Užėjus į sandėliuką šalia virtuvės mane pasitiko šokiruojantis vaizdas: kamputyje prie sienos pusnuogis nuleistomis kelnėmis ir užmerktomis akimis stovėjo Maxas. Priešais jį ant kelių, veidu į jo tarpukojį klūpojo Ronas. Apsimetę, kad manęs nemato, jie net nesureagavo.
Supratau, jog tai iš anksto suredaguota „siaubo“ scena mokytojai, naujas provokacijos būdas, kuriame dalyvavo visa klasė. Tik šį kartą dar baisesnis. Juk labai stengiantis kada nors turėtų pasisekti privesti mokytoją prie isterijos, ją palaužti, išgąsdinti. Šį kartą tai tikrai!
– Kai baigsite linksmintis, pasiimkite daiktus ir būsite laisvi. Šiandien jūs atleisti nuo pamokos, galėsite pratęsti savo pasirodymą kitur, – garsiai trinktelėjau sandėliuko durimis.
Ramiai sugrįžau į virtuvę. Visa klasė išplėstomis akimis sulaikiusi kvėpavimą žiūrėjo į mokytoją. Kada gi pagaliau ji pasiduos?
Deja, savo šalta reakcija nuvyliau juos ir šį kartą... Pamoka pasibaigė, vaikai išskubėjo siaubti kitų mokytojų.
Užsidariusi klasėje visą pertrauką prasėdėjau viena. Jaučiausi lyg gavusi antausį nuo visos klasės. Mane pradėjo pykinti. Jokio noro net puodeliui kavos su kolegomis mokyklos kavinėje. Mane apėmė nuojauta, kad mano pedagoginė karjera šioje mokykloje tęsis nebeilgai.
Tai – ištrauka iš Jūratės Prins biografinio romano „Olandiško sūrio skonis“. Knygoje autorė aprašo savo gyvenimą Nyderlanduose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
