Po tuo tilteliu tekėjo sraunus upelis, o šalia – dar ir bažnyčios pastatas, nuosavų namų kvartalas gražiame gamtos prieglobstyje.
Atvažiuoja vaikinas į pasimatymą dviračiu – tais laikais pačiu geriausiu ir nauju, kurį norėjo man pirmąkart parodyti.
Dviratį atremia į tiltelio atramą, aš irgi atsirėmiu į turėklus, kalbamės, bučiuojamės ir staiga – triokšt!
Garsas nenusakomas, emocija, žinoma, irgi garsi, ir mes atsiduriame su visais turėklais ir dviračiu upėje – ačiū Dievui, arti kranto.
Buvome kiaurai šlapi, bet grįžome didvyriškai per miestelį namo, aš – sėdėdama ant naujojo dviračio rėmo.
Kas ką tuomet pagalvojo, visai nerūpėjo.
Šiandien mes 35 metai santuokoje ir nuo pirmos A klasės kartu, mat esame buvę klasiokai.
Štai ir pasimatymas...
Susiję straipsniai
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!