Ji tik atsiduso ir atsakė: „Manau, kad mokyklose yra ir daugiau panašiai mąstančių pedagogų, tik apie tai neišgirstame. Juk ne visus nufilmuoja ir paviešina.
Bet nesitikėjau, kad taip mąstančių žmonių dar ir šiais laikais tiek daug – kartais atrodo, kad grįžom į 1991-uosius, pirmuosius Nepriklausomybės metus, kai Lietuva buvo susiskaldžiusi, ir tokie ginčai vyko visur – ir namuose, ir kolektyvuose.“
Mokytoja papasakojo, kad iškart po skandalo, kuris kilo vienoje Klaipėdos mokykloje, kai pedagogė vaikams gyrė sovietinę tvarką ir žadėjo melstis, kad V.Putinas kuo ilgiau valdytų Rusiją, ji nuėjo į namo bendrijos susirinkimą.
„Susirinkimuose dažnai būna neramu, tačiau tokio susirinkimo dar nebuvau mačiusi. Kažkas mestelėjo repliką apie tą įvykį, ir prasidėjo.
Yra tarp mūsų aršių kaimynų, kuriems tik duok gerklę palaidyti.
Bet didžiausia nuostaba apėmė, kai kitoje laiptinėje gyvenantis, visuomet mielas ir mandagus kaimynas, ėmė porinti, kaip gera buvo gyventi anuomet: visi turėjo darbą, valdžia suteikdavo butus, nebuvo benamių, nebuvo turčių, nebuvo skurdžių, gyvenome draugiškai, niekas niekam nepavydėjo. Maistas buvęs natūralus, o dabar – viena chemija.
Aš jam ir sakau: „O jums ar nesvarbi laisvė – laisvė gyventi taip, kaip nori, kaip sugebi, kai niekas nevaržo pasirinkimų, laisvės keliauti, gyventi ten, kur nori. Gauti tiek, kiek esi vertas. Nes galimybių užsidirbti yra – tik norėk.“
Kaimyno vaikai – kas kur: vienas Vilniuje geroje įmonėje dirba, kitas likęs gimtojoje Klaipėdoje, taip pat susikūręs normalų gyvenimą. Trečias su šeima išvykęs į Švediją, dirba, ir, kaip suprantu, niekuo nesiskundžia.
„Ar žinot, kodėl jis išvažiavo į užsienį? – jau toną pakėlė mielasis kaimynas. – Nes gimtinėje normalaus darbo negavo! Čia moka tik kapeikas. Anuomet taip nebūtų nutikę!“
„O jūs norėtumėt, kad valdžia ir dabar kištųsi į jūsų gyvenimą ir reguliuotų, kur jums gyventi, skirstytų sofas ar sekcijas, net kištųsi į jūsų atostogas ir leistų arba neleistų išvykti į užsienį, ir tai tik į socialistinę šalį?“ – paklausiau kaimyno.
„Atostogavau, kur norėjau – ir Kryme, ir Odesoje, ir Jūrmaloje buvau“, – atrėžė jis.
„Supratau, kad žmogus ilgisi savo jaunystės ir nebeatskiria, kas gerai, kas blogai buvo anuomet. Bet taip susikirtom, kad vakare turėjau valerijono lašų išgert.
Dabar net nenoriu kieme susitikti – net sveikintis nemalonu“, – atsiduso buvusi mano mokytoja.
Supratau, kad liūdnai pagarsėjusi jos kolegė, kurios panegirikas Putinui nufilmavo ir paviešino mokiniai, – tik ledkalnio viršūnė. Gaila, bet nostalgija sovietmečiui dar ilgai neišnyks.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
