Merginos kieme patirta nesėkmė studentui buvo lemtinga – įstrigo ilgam

Lemtingas ir visai neromantiškas mano gyvenimo pasimatymas įvyko studijų metais. Visose kurso grupėse buvo vos keletas vaikinų, merginos skaičiumi gerokai juos lenkė, todėl jie buvo tarsi nepastebimi. Vienas iš mano grupės vaikinų buvo I.

Remontas nebuvo toks paprastas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. <br>123rf nuotr.
Remontas nebuvo toks paprastas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. <br>123rf nuotr.
 Prisėdome ant išdžiūvusios žolės. Kalba nesirišo.<br>123rf nuotr.
 Prisėdome ant išdžiūvusios žolės. Kalba nesirišo.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

L.

Feb 16, 2020, 2:32 PM, atnaujinta Feb 16, 2020, 2:32 PM

Nekreipiau į jį dėmesio, tačiau jis atkreipė dėmesį į mane. Pavasario semestrą kartu lankėme tuos pačius anglų kalbos užsiėmimus. Jų metu dėstytojo nurodytas studentas turėdavo garsiai užduoti klausimą ir tik po to pasakyti vardą žmogaus, kuriam klausimas adresuojamas. Suirzdavau kiekvieną kartą, kai I. klausimus vėl ir vėl užduodavo man. Nesupratau, kodėl jis taip daro. Nebuvo jokių kitų minčių, išskyrus tą, kad jis nepaprastai įkyrus.

Paskaitų metu I. lyg netyčia atsisėsdavo šalia ar bent netoli manęs. Porą kartų po paskaitų kartu ėjome pasivaikščioti po studentų miestelį, ąžuolyną. Kartą paprašiau jo pagalbos atliekant informatikos modulio namų darbų užduotį, kurios pati nesugebėjau įveikti. Jis mielai sutiko padėti, bet užduotis pasirodė neįveikiama ir jam. Tik tiek. Ir nieko daugiau, nieko rimčiau.

Birželio pradžioje sulaukiau nedrąsaus I. skambučio. Pasiūlė kitą šeštadienį važiuoti pasivaikščioti po Birštoną. Tuo metu lyg ir draugavau su kitu vaikinu, bet sutikau važiuoti su I., bandydama save apgauti, kad tai tik draugiškas grupės draugų susitikimas. Ir tikrai ne pasimatymas

I. žadėjo pasiskolinti automobilį iš savo tėčio ir užvažiuoti paimti manęs šeštadienį po pietų. Pasiruošiau. Pasipuošiau. Ir laukiau nekantraudama. Vis žvilgčiojau tai pro vieną, tai pro kitą namų langą, kol pamačiau į gatvelę įsukant „Ford Sierra“ automobilį.

Tą akimirką, kai ruošiausi lipti laiptais žemyn į lauką, automobilis staiga sustojo keistu kampu pasukęs link namo.

Šalia mūsų namo buvęs kelio galiukas buvo aptvertas iš metalinių nestorų vamzdžių suvirinta tvorele. Norint privažiuoti prie pat namo, reikėjo atidžiai ir lėtai įsukti automobilį reikiamu kampu į tą savotišką aptvarą. Nepasirinkus tinkamo posūkio kampo ir sukant per drąsiai ir per greitai, manevras galėjo baigtis taip, kaip tuo metu baigėsi I.

Pirma mintis stebint keistu kampu sustojusį automobilį ir iš jo nelipantį vairuotoją buvo ta, kad I. labai išdidus, nes mat nelipa iš automobilio ir neateina manęs pasitikti. Toliau žiūrėjau pro langą. Nes juk ir aš išdidi – nebėgsiu pirma. 

Mačiau, kaip I. lėtai išlipo iš automobilio ir apėjo aplink jį keletą kartų. Toks elgesys pasirodė keistas. Išėjau į lauką pažiūrėti ir tada supratau, kad automobilio priekinės durelės „apkabino“ metalinės mūsų tvoros stulpelį. Vairavimo patirties stoka ir neįprasta situacija padarė savo juodą darbą. I. buvo sutrikęs ir susinervinęs – iš tėvų skolinta mašina, planuota išvyka saulėtą vasaros dieną ir avarija merginos namų kieme. Ne tokį pasimatymą jis planavo.

Mano abu tėvai buvo namuose. Tėtis nemažai išmanė apie automobilius ir jų remontą, todėl nusprendė pagelbėti I., palydėdamas jį į vietinį automobilių servisą. Buvo keista, nes tėtis nebuvo labai geranoriškas ir paslaugus žmogus. Vėliau paaiškėjo, kad I. jį sužavėjo ryžtu sutvarkyti mašiną ir grąžinti ją jau suremontuotą tėvams.

Remontas nebuvo toks paprastas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Nors durelės buvo tik įlenktos, jas teko keisti. Reikėjo ieškoti naudotų automobilių dalimis prekiaujančių firmų, o tai nebuvo paprasta šeštadienio popietę. Nupirktas dureles teko perdažyti ir pakeisti jomis sugadintas. Tėtis turėjo veiklos, bet jokio jam būdingo nepasitenkinimo dėl neplanuotai užgriuvusių darbų nerodė.

Automobilio remontas užsitęsė iki vėlumos. Tai reiškė, kad turėjau priverstinai užiminėti netikėtai svečiu tapusį ir ilgai užsibuvusį I. Ir tai manęs visiškai nedžiugino. Nesugalvojau, ką veikti, todėl sėdome į mano senuką automobilį ir nuvažiavme su I. pasivaikščioti po vietinį parką. Pamenu, kepino saulė, miestas buvo ištuštėjęs. Prisėdome ant išdžiūvusios žolės. Kalba nesirišo.

Grįžome atgal į mano namus. Mama paragino iškepti I. sumuštinių, nes „gal žmogus išalko“. Gal ir išalko, bet aš supykau. Jaučiausi išnaudojama – negana to, kad jis prisidarė bėdos, sugadino šeštadienio popietę, bet privertė ir mus juo rūpintis. 

Sumuštinius suvalgėme. Sėdėjome mano kambaryje antrame namo aukšte. O laikas tarsi stovėjo vietoje. Pokalbis ir toliau nesimezgė, niekaip neradome bendrų temų, nepaisant visų mano pastangų. I. daugiausia tylėjo, o aš beviltiškai bandžiau užpildyti šią tylą, kol vėl ir vėl pritrūkdavau žodžių.

Sutemo. I. išėjo atsiimti savo suremontuoto automobilio. Palengvėjo, kai I. pagaliau išvažiavo namo.

Mama dar juokavo, kad greičiausiai ne veltui I. „pasimovė“ ant to stulpelio, greičiausiai ilgam įstrigo. 

Taip ir atsitiko. Keturiolika metų, kai mes kartu.

Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!   

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.