Vis dėlto, kai prisimenu pirmą susitikimą su savo gyvenimo moterimi – kiek sutrinku ir sudvejoju: ar tikrai mūsų gyvenimo kelių, klystkelių ir posūkių niekas nevaldo, savaip nekoreguoja? Viskas nutinka stichiškai, o gal taip ir turėjo būti?
Tai nutiko maždaug prieš dvidešimt metų, šiltą birželį Nidoje. Nubudau labai anksti, pažadintas netoli vasarnamio skandalą sukėlusių varnų. Mėginau išsigelbėti nuo šaižaus triukšmo uždarydamas langą, bet tai jau nebegelbėjo. Užmigti nebeįstengiau, kur ten – šviesu kaip dieną, nors laikrodis rodo keliolika minučių po šeštos.
Dar nebuvo labai šilta, bet nusprendžiau pėdinti prie jūros. Taikos gatve užkopęs ant Urbo kalno labai apsidžiaugiau – veikia nedidukė kavinė! Ė-ė, brol, kaip geriausiuose Rivjeros kurortuose, galiu gauti kavos septintą ryto!
Kai nešinas puodeliu kavos grįžau prie staliuko lauke, netoliese sėdėjo simpatiška jau gerokai įdegti spėjusi (kitaip nei aš) mergina palaidais kaštoniniais plaukais. Sėdėjo sau, užsikėlusi koją ant kojos ir kažką tyliai švilpavo. Atpažinau legendinį „Skorpionų“ gabalą apie permainų vėjus ir nusišypsojau. Mergina toliau sau švilpavo, tik jau tyliau.
„Čia savitarna, – sakau kuo mandagiau. – Niekas neprieis...“
Kai ji atsinešė savo kavą ir prisėdo prie kito staliuko, dar arčiau manęs, supratau, kad, ko gero, reikės kalbėtis. Nebuvau didelis meistras flirtuoti su simpatiškomis merginomis, todėl kiek jaudinausi.
Be reikalo. Į mano klausimą, kodėl tokia ankstyva, mergina atsakė noriai ir vaizdžiai: „Už sienos kūdikis gerą valandą koncertavo... Na, nesu tokios muzikos gerbėja.“
Pamaniau, kad mums abiems rytas prasidėjo ne per puikiausiai.
„Užtat diena bus ilga, – nusijuokė parodydama prašmatnią šypseną. – Man ryt jau į sostinę...“
Po pusvalandžio jau žinojome vienas kito vardus, dar po keliolikos minučių stovėjome ant jūros kranto.
„Šaltokas vandenėlis“, – taip ar labai panašiai murmtelėjau, pamirkęs pėdas ir nužvelgdamas tuščią paplūdimį. Dailioji šatenė jau buvo spėjusi nusirengti; po akimirkos jau liuoksėjo į Baltijos bangas. „Oho... – pamaniau apie nuogutėlę panelę. - Antra diena prasidėjo labai net netradiciškai.“
Kol aš dvejojau, kaip pasielgti, koks aprangos kodas būtų tinkamiausias, turbūt praėjo nepadoriai daug laiko, nes ji spėjo grįžti ir mane paraginti – neva, kam šlapinti drabužius?
Nesu ruonis, ilgai neįstengiau plaukioti vėsokame vandenyje, be to, nenorėjau, kad imtų rinktis potencialūs žiūrovai; merginos palaukiau krante, išskleidęs rankšluostį...
Kai mano nauja pažįstama įsliuogė į lengvutę suknelę, manau, jau buvau ją įsimylėjęs, o tai reiškia – dar labiau susikaustęs ir sutrikęs. Tįsoti ant smėlio buvo tikrai per vėsu, todėl nutarėme pasivaikščioti pakrante.
Žingsniavome tolyn nuo paplūdimių, į pietų pusę ir, aišku, net nepastebėjome, kaip nelegaliai kirtome valstybės sieną.
Kai Rusijos pasieniečiai mus (be pasų ir kitų dokumentų!) protino savo nykiame mūrinuke, galvojau, kad mano atostogos tikrai prasidėjo įspūdingai, galima net sakyti sumautai neįtikėtinai! Mano likimo draugė tuo metu neatrodė nei sutrikusi, nei išsigandusi: ji kuo nuoširdžiausiai juokėsi, pokštavo su rūsčiais uniformuotais dėdulėmis.
Nelabai greitai, bet tąryt mus pasieniečiai paleido. Mes vienas kito - nebe. Keliaujam per gyvenimą iki pat dabar. Kaip dviejų sielų sąjunga. Kaip geriausi draugai. Todėl ir nežinau – ar tas kūdikio „koncertas“, tos skandalistės varnos po mano vasarnamio langu – tik atsitiktinis sutapimas, kurio galėjo ir nebūti... Ne-ži-nau.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
