Pagal skelbimą atsiliepė šiaulietė, beveik įkopusi į trisdešimtmetį, kurį laiką gyvenusi savo gimtajame mieste ir nusprendusi „pabėgti nuo tėvų“.
Apžiūrėjusi kambarį, iškart sumokėjo užstatą, kad kambarys būtų rezervuotas – kaip garantas jai buvo įteikti buto raktai, tą pačią dieną persiųsta sutartis susipažinti su sąlygomis, taisyklėmis.
Šiaulietė perskaitė (turbūt), pasirašė, nepareiškusi pretenzijų nei dėl vieno punkto, nors būtų buvę galima pasiderėti, ką nors išbraukti ar pasiaiškinti priežastis, kodėl yra įtraukti tam tikri punktai.
Atsikraustydama į butą nuomininkė apie tai neinformavo, nepasiteiravo, ar būsime namie (žinoma, nebuvome), negana to – supainiojo butą ir bandė atrakinti kaimynų duris. Atidarę duris kaimynai liko lengvame šoke.
Mums su mergina grįžus namo kita kaimynė informavo, jog nepažįstama mergina tranko buto duris ir neuždaro laiptinės durų. Paaiškinome, kad gyventi įsikėlė naujas žmogus, tad kaimynai nusiramino.
Dar tą patį vakarą bendranuomininkė atsivedė draugą, nors būtų žmogiška apie būsimą svečią informuoti kitame kambaryje gyvenančią porą. Nebuvome prieš, bet vaikinas liko ir nakvoti – mūsų nebuvo paklausta, ar mums tai nesukels nepatogumų. Tačiau nusprendėme nieko nesakyti, pamanėme, galbūt pasimatymas, antra pusė, tiek to.
Antros dienos vakarą svečiuose jau buvo dvi draugės – vėl nebuvome informuoti, kad bus svečių, todėl šį kartą parašiau merginai asmeninę žinutę, kad tikslinsime sutartį ir įtrauksime punktus apie tai, kad privaloma informuoti, jog namuose bus svečių, tuo labiau, kai bute gyvena dar 2 žmonės ir visiems tarpusavyje reikia derintis, o nakvynių griežtai netoleruojame, tik išimties atvejais artimiems žmonėms.
Mergina atsakė, kad jau yra pažadėjusi kitą naktį nakvynę broliui (vėl nebuvo pasitarta, vienpusiškai nuspręsta ir duotas pažadas nepasitarus su mumis). Kilo didesnis ginčas, bet galiausiai sutikome, kad brolis gali nakvoti, tačiau mergina persigalvojo ir pranešė, kad brolis nakvos kitur.
Vėliau socialiniuose tinkluose jos paskelbtose žinutėse, kur buvo rašoma, kad „jei nori, tegul nakvoja, bet tegul susimoka 20 eurų“, buvo skirta merginos draugams, o ne broliui. Ir suma parašyta ne tam, kad pasipelnytume, o kad mergina suprastų – taip savavališkai elgtis nevalia. Toks punktas į sutartį nebuvo trauktas, tai tik pastaba, kad butas – ne viešbutis.
Trečią dieną pas merginą vėl svečias – draugė, šį kartą informavo iš anksto, nes jau buvo pasirašiusi patikslintą sutartį. Tačiau tą patį vakarą dar informavo, kad savaitgalį pažadėjo nakvynę dviem draugėms ir klausė, ką dabar joms atsakyti.
Taip pat parašė, kad grįžę iš užsienio draugai pas ją nakvos po 3 paras ir ilgiau, taip leisdama mums suprasti, kad svečių nesumažės, ir butas taps jos draugų butu. Dar kartą parašėme, kad tokie dalykai netoleruojami ir dar kartą priminėme, kad gyvena ne viena, todėl neturėtų elgtis taip savanaudiškai.
Tuomet mergina pareikalavo buvusio gyventojo bei buto savininko kontaktų. Kadangi ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad draugai negali nakvoti – dar tą pačią dieną (trečiąją) paprašėme merginos per keturias savaites išsikraustyti. Taip pat patarėme ieškoti buto ir nuomotis vienai, kad turėtų savo trokštamą laisvę ir galėtų vestis draugus nakvynėms, kiek tik nori, tuo labiau, kad minėjo, jog dalis nuomos kainos jai gali būti kompensuojama.
Nuolatinių svečių ir nakvotojų nepageidavome, nes bute buvo laikoma brangi foto ir garso technika. Mergina niekaip negalėjo suprasti mūsų atsargumo.
Buto savininkai mums suteikė lėšų suremontuoti kambarius, sudėti plastikinius langus, pakeisti baldus miegamajame, patys padėjo juos ir surinkti. Prižiūrime šiuos namus tarsi jie būtų mūsų pačių.
Atsikrausčiusi mergina per kelias dienas sugebėjo virtuvėje palikti sudaužytos stiklinės šukes. Taip pat apdergti šaldytuvą, kai prieš jai atsikraustant visos lentynos buvo išplautos ir paruoštos naudojimui, o išsikraustant nesugebėjo ir kambario grindų iššluoti.
Paprašėme (nes pati nesusivokė, kad reikia) ką nors gaminant vėdinti virtuvę – atidaryti langą, nes gartraukis nepašalina kvapų, o mergina maistui ruošti naudojo elektrinę grilinę, dėl kurios susidarydavo daug dūmų. Dėl to atsirado deginto česnako kvapo netoleravimas, iš kurio ir pati mergina, ir „Facebook“ socialiniame tinkle komentatoriai ištisai tyčiojosi.
Užstatas buvusiai nuomininkei buvo grąžintas (nors mergina žinojo, kad pažeidus sutarties punktus jis galėjo būti negrąžintas). Per porą dienų susirado kitą kambarį ir, atrodė, išsiskirsime taikiai.
Bet vos tik paskelbus naujai nuomojamo kambario skelbimą „Facebook“ nekilnojamojo turto grupėje, šiaulietė ne tik su pasityčiojimu paviešino skelbimo turinį visose kitose grupėse (kur buvo blokuota pačių puslapių administratorių už tokios informacijos skleidimą), bet ir „Messenger” susirašinėjimo iškarpas, kuriose buvo rašoma apie nuomos taisykles, dalinamasi mūsų požiūriu į religiją. Šios žinutės buvo skirtos tik jai, o ne dalintis su visu pasauliu.
Tik vieno puslapio administratorius piktybiškai atsisakė panaikinti jos skelbimą, todėl leido tūkstančiams žmonių viešai tyčiotis – policijai šie duomenys taip pat perduoti.
Po dienos ar dviejų iš nežinomo numerio trumpąja žinute prisistatė asmuo, kuris bandė apsimesti buto savininko broliu – neva norėjo susitikti. Todėl iš karto pranešėme buto savininkams, kad iškraustyta mergina apšmeižė mus internete. Savininkai patvirtino, kad nė vienas iš jų brolio neturi.
Naktimis prasidėjo skambučiai iš nežinomų numerių, ateidavo žinutės per „Messenger“ programėlę, grasinta, siūlyta nusižudyti, važiuoti į psichiatrinę. Dalis žmonių laikė mus „verslininkais“ ir išnaudotojais, kas nėra tiesa.
Kadangi grasinimai nesiliovė ir pasiekė mano merginos šeimos narius – šiaulietės draugai pradėjo jiems siuntinėti asmenines žinutes, neva reikia ją gelbėti, kad žmonės reaguotų, jei ji jiems rūpi. Turbūt šiaulietė net neįsivaizduoja, kiek žmonių tai sukėlė stresą, nerimą.
Dėl nesibaigiančių patyčių, persekiojimo kreipėmės į policiją. Pateikėme subnuomininkės įkelto turinio į socialinius tinklus nuotraukas, taip pat komentarų nuotraukas su vardais, pavardėmis, komentarais, numerius, iš kurių buvo skambinėjama naktimis, sutarties nuotrauką, kaip patvirtinimą, kad galime subnuomoti kambarį, nes turime savininkų sutikimą.
Tačiau policija nieko padaryti negalėjo, nes viskas vyko daugiausia socialiniuose tinkluose, o įstatymų, ginančių suaugusiųjų teises dėl patyčių ir šmeižto, nėra, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, žmonių patyčios priimtos kaip laisvas nuomonės reiškimas „iš emocijos“.
Tačiau suprantame tiek: jei dėl merginos kaltės būtų nutekintas adresas, apiplėštas butas ar panaudota fizinė jėga prieš bet kurį iš mūsų, didžioji dalis atsakomybės gali tekti jai pačiai, todėl prieš pradedant viešą šmeižtą reikėtų pagalvoti apie pasekmes. Kas gali garantuoti, kad išsikraustydama ji nepasidarė rakto kopijos, neperdavė įėjimo į daugiabutį kodų „draugams“?
Be to, subnuomininkei nebuvo kišama religinė nuomonė, neprašyta tikėti, kažką daryti kartu, jai buvo atsakoma į jos pačios užduotus klausimus, laisvai dalinamasi požiūriu. Buvo kalbama ir apie smilkalus, naudojamus namuose – apie juos taip pat derėtų pasidomėti prieš tyčiojantis. Naudojame lietuviškus, natūralius smilkalus, kiekvienas turi savo paskirtį – nuraminti, gerinti miegą, palengvinti kvėpavimą sergant ir panašiai.
Taip pat buvo kalbama apie šventintas žvakes, kurios naudojamos pokalbiams po konfliktų, romantiškai vakarienei žvakių šviesoje ar brangiam jau iškeliavusiam žmogui pagerbti. Jas renkamės vietoj sintetinių kvapų žvakių, parduodamų parduotuvėse. Žvakes, siekdami paremti, visada perkame iš Vilniaus arkikatedros.
Kiekvienas žmogus gali rinktis, kuo ir kada tikėti, kurį tikėjimą priimti, kaip į tai žiūrėti.
Lieka jums spręsti, ar subnuomininkės paskelbta informacija yra jos nuoširdus įspėjimas nesinuomoti kambario tame pačiame bute (kambarys nebenuomojamas), ar jos labai didelis noras atkeršyti ir iškraustyti mus iš buto, nes pati buvo iškraustyta ir taip paglostyti savo ego? Kitais žodžiais tariant – „aš čia negyvenu, negyvensite ir jūs“.
Kiekvienas galite pažvelgti į savo parašytus pašaipius, grasinančius komentarus, pažiūrėti, kokią visuomenę kuriate, kokią informaciją mato jūsų ir kitų žmonių vaikai ir pagalvoti, kieno atsakomybė, kad visur tiek patyčių, tiek smurto, nesupratimo, teisimo, atsisakymo būti smalsiu ir pažinti pasaulį, priimti kitą nuomonę, kodėl tiek daug depresija sergančių žmonių, savižudybių, priklausomybių nuo alkoholio, rūkymo, kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų?
Manote, tai tik valdžios atsakomybė ir maži atlyginimai? Lengva apkaltinti kitus. Reikėtų dar kartą pažiūrėti kiekvienam į save patį.
Nuomoninkė: buvo nejauku net miegoti
Tuo metu šiaulietė, šią istoriją papasakojusi portalui delfi.lt, tikino išsikrausčiusi „dėl nepaaiškinamų draudimų, kurie prieš įsikeliant į butą ar pasirašant sutartį nebuvo paminėti“.
Ji teigė iš pradžių keistai pažiūrėjusi tik į vienintelį reikalavimą – per mėnesį išnaudoti tik po 1 kubinį metrą karšto ir šalto vandens. Už viršytą vandens kiekį būtų reikėję mokėti papildomai.
Su subnuomininko nustatytomis taisyklėmis ji teigė susidūrusi trečią dieną, po draugės apsilankymo. „Vakare ją išlydėjau, o kitą rytą sulaukiau įspėjimų, kad prieš ateinant draugei į svečius reikia iš anksto informuoti“, – pasakojo ji žurnalistams.
Šiaulietė teigė, kad po draugės vizito subnuomininkai savo kambaryje atliko kažkokius ritualus, deginę smilkalus. Be to, jai būdavę nejauku miegoti, nes kambario durys neužsirankindavo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
