Anūkai įkalbėjo močiutę užsiregistruoti feisbuke – o tada prasidėjo linksmybės

Žinote, ką? Tas feisbukas yra tikras stebuklas! Pradžioje sunkokai gaudžiausi toje pekloje, galvojau, eina velniop – man jau virš 70, vaikai užauginti, anūkai tik palepina atvykdami vasarą viešnagei. 

 Smagioji dalis – draugų paieška.<br> 123rf nuotr.
 Smagioji dalis – draugų paieška.<br> 123rf nuotr.
 Smagioji dalis – draugų paieška.<br> 123rf nuotr.
 Smagioji dalis – draugų paieška.<br> 123rf nuotr.
 Smagioji dalis – draugų paieška.<br> 123rf nuotr.
 Smagioji dalis – draugų paieška.<br> 123rf nuotr.
Tegu visi pamato, kaip gerai sodą prižiūriu, pamaniau, rinkdamasi nuotrauką.<br> 123rf nuotr.
Tegu visi pamato, kaip gerai sodą prižiūriu, pamaniau, rinkdamasi nuotrauką.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

E.

Mar 10, 2020, 7:24 PM

Nereikia man tų internetų ir veidaknygių. Gyvenimo tėkmė nusistovėjus, lyg grietinėlė ant pieno, ir, kaip čia švelniau pasakius, nuobodi. Šitiek metų gyvenom be tų technologijų, ir ką – gyvi ir sveiki. 

Tačiau anūkėliai nedavė ramybės. Kas minutę tarškėjo, kaip ten viskas smagu ir įdomu. Nebegalėjau pati viena net ramiai agurkų ir ridikų paravėt. Iškept rabarbarų pyrago. Pasimaudyt Nemune, kurio vingis skalauja mūsų kaimelio pakrantę. Prilipo prie manęs, įkyruoliai, kaip lapas prie sėdimosios. 

Tiek to, nutariau. Gana. Jeigu dar keletą dienų gyvensiu apsupta jų bambėjimo, tikrai galą gausiu. Užsikaičiau kavos, prisėdau šalia vyresnėlio.  

Iš pradžių tik stebėjau jį, tą velniūkštį, visa galva mane jau praaugusį, kemšantį bandeles su avietėmis. Nesigirsiu anūko valgymo įgūdžiais. Ranką prie širdies dedu – jie tikrai nekokie. Mąsčiau, kaip gi jo motina, mano marti, nesugebėjo sūnaus išmokyti elgtis už stalo padoriai. Jo skruostai nusitepę uogiene, kelnės it apsnigtos trupiniais.

Dingojosi, kad ne žmogus čia kramto, o arklys – pilna burna čepsi, lyg grauždamas obuolį. Šliurpt, šliurpt, šliurpt. Kompotą šliurpia it begemotas, išmestas iš savo balos ir savaitę burnoj neturėjęs nė lašo. Po visos jo ceremonijos vėl turėsiu traukti savo šluotą su ilgu vamzdžiu, rinkti mažulyčius bandelių gabalėlius nuo plastikinės staltiesės, mesti juos į šiukšlių dėžę, išmazgoti uogom aptapnotą stiklinę. Na, ką padarysi.  

Priešpiečių epopėjai aprimus, sotus ir laimingas vaikis parodė, ką įdomaus galima nuveikti tame feisbuke. Sukūrė mano, taip sakant, profilį – sako, va, dabar ir tu, močiute, galėsi bendraut su pasauliu. Žinoma, influencerė nebūsi, bet, manau, tikrai rasi ką veikti. Pamatęs  išplėstas mano akis susiprato paaiškinti, kas tas „influenceris“. 

Pasidomėjo, kokią profilio nuotrauką norėčiau įkelti. „Gal paso tinka?“ – sumurmėjau, klausiamu žvilgsniu pervėrus anūkėlį.

Ojojoj, būtūmėt matę, kas tada dėjos. Vaikinas sukriokė griaudžiančiu juoku. Visiškai nesupratau, kaip man reaguoti – kas čia tokio juokingo? Kažkoks manifestas prieš babos požiūrį? Nenumaniau, kad anūkėlio gerklė geba ne tik talpinti trigubą porciją valgio, bet ir išnešti tokius decibelus. Galėtų būt artistas, trumpai pagalvojau,  suburtų kokią jaunuolių grupę, plyšautų nuo tribūnų, dalytųsi savo veržlia energija. Taigi dabar tai madoj. Labiau pasistengęs, gal net iškastų tikrą aukso gyslą – populiarumas garantuoja pinigus.

Štai tau ir „influencinimas“. Būtų gal net populiaresnis nei pusbroliai Aliukai ar broliai Šalčiai, kurių klausydavausi po pamokų, bėgant nerūpestingoms jaunystės dienoms.  

Paaiškėjo, kad paso nuotrauka – netinkama. „Išsirink geriau iš mano telefono – jau kelintą vasarą daug fotografuojamės“, – taria man, šypsodamas pro ūsą, lyg koks Barmalėjus.

Išsirinkau tą, kurioje buvau nupaveiksluota tarp žydinčių kieme obelų. Tegu visi pamato, kaip gerai sodą prižiūriu.

Atėjo smagioji dalis – draugų paieška. Daugelio, deja, pavardžių nebeprisiminiau. Į pagalbą pasitelkiau savo užrašų knygelę – jai, skaičiuojančiai jau keturis dešimtmečius, duomenų kiekio pavydėtų net pats kompiuteris. 

Taigi, pradėsim nuo klasiokų, tada seks grupiokai iš technikumo, o po jų – kolegos iš audinių fabriko, kuriame pasišventusi atidirbau virš 30 metų. Tiesą sakant, nusistebėjau, kad praktiškai visi mano praeityje figūravę veidai nušvito kompiuterio ekrane – mat kaip, pagalvojau, visi turi tą feisbuką. 

Štai ir Bronė, mano suolo draugė, ir Antanas, fabriko viršininkas, ir netgi tas mažaraštis kvailelis Alfredas, kuris, niekas netikėjo, bus kažko gyvenime pasiekęs. Pasirodo, iki pensijos jis Kaune prekiavo siurbliais, skalbyklėmis ir kita kone amžinai tarnaujančia buitine technika.  

Nepajutau atslenkant pavakario. Užmiršau palaistyt pomidorus šiltnamyje. Užtat kiek smagumo apturėjau! 

Bronytė pasiūlė kartu suorganizuoti klasės susitikimą, išdalijau kone pusšimtį patiktukų klasiokių ir grupiokių nuotraukoms – pasirodo, ne aš viena galiu pasigirti tvarkingu, žydinčiu sodu. 

Pajutau veriančią nostalgiją. Žvelgiau į visų jų veidus, pažymėtus gyvenimiška patirtimi, jų šypsenas, kurias prisiminiau dar visai kitokias, jaunas, išraiškingas. Kaip ir aš pati, taip ir daugelis puošėsi sidabrinėmis sruogomis plaukuose. Tai gyvenimo ratas, pagalvojau,  natūralus virsmas. Kadaise buvom gražūs, aktyvūs jaunuoliai, žvelgę į pasaulį pro rožinį akinių filtrą. Laikas priklausė mums. Rodėsi, kad niekada nepasensime. Buvo čia ir dabar. Tik tiek. Bet nė vienas neišvengėme brandos ir atsakomybės.  

Valandėlę pasigraudinusi ir pasiknaisiojusi atminties lobynuose nutariau parašyti žinutę savo pirmajai meilei. Iškart sulaukiau atsakymo – panašu, kad ir jam patinka sėdėti šioje erdvėje.

Įsikalbėjome. Valentas vis dar išlaikęs savo charizmą – papokštauti mėgo visada, o jo akių gilumoj, regis, paskęsti galėdavau. Kalbėjomės gerą valandą – mačiau, lauke jau ir sutemo, anūkai sugulė miegoti ant aukšto, iš pamiškės ataidėjo lėtas pelėdos ūkavimas. 

Išsiaiškinau, kad mano jaunystės kavalierius, kurio akyse neregėjau nuo dienos, kai iškeliavo armijon – taip pat našlys, gyvenantis vos už kelių kaimų nuo manęs. Pasiūlė rytoj atvykti pas mane pasisvečiuoti. „Gerai, - pasakiau, - būtinai užsuk.“ Užvertus kompiuterio ekraną likau viena. Akyse dar žaižaravo smulkučiai šviesos pliūpsniai. Mano kompanionė tebuvo spengianti tyla.  

Išaušus rytmečiui, anūkėliams dar parpiant, apėjau lysves ir, išsinešusi kompiuterį į sodą, vėl prisijungiau prie savo profilio. Skaičiau naujas žinutes, stebėjau naujas nuotraukas – vienas buvęs kolega, pasirodo, gavo dovanų didelį, rudą tarantulą. Pamačius vos iš klumpių neišvirtau. Visada bijojau vabalų ir kitų ropinėjančių gyvių, o čia, pasirodo, žmogui patinka. 

Valentas pranešė, kad atvyks pietums. „Atsivešiu medaus tortą, – parašė, – pamenu, buvo tavo mėgiamiausias?“ 

Visa nušvitusi išskubėjau maudytis ir gražintis. Pilve sukirbėjo seniai nebeskraidę drugeliai. „Štai kokia ta technologijų galia, – mintijau garbiniuodama savo ilgus, tankius plaukus, – ji padėjo man surasti ir naujai atrasti žmones, su kuriais nebendravau jau daugybę metų.“

Perbraukusi skruostus skaistalais, lūpas paryškinusi vyšnių raudoniu, išėjau į kiemą pasigrožėti spindinčia saule. Laukia puiki diena.  

Kūrinio tekstas – „Rašytojų akademijos“ kūrybinis namų darbas.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.