Žinoma, grėsmė reali, ir mirtis jau buvo, bet aš pakalbėsiu tik apie mūsų psichologiją, nes čia glūdi visas įdomumas. Staiga pasaulyje, kuriame kiekvieną sekundę kažkas dėl kažko miršta atsiranda panika.
Panika dažniau yra suvaidinta nei tikra, nes tai lyg legalus bilietas išlipti iš rutinos traukinio, kur vietoj pastovaus, subalansuoto, pažįstamo gyvenimo – atsiranda nuotykis. Darbas, namai, buitis, dvasinio tobulėjimo būreliai ir net kelionės tapo per daug pažįstami ir nuvalkioti.
Nestandartinė situacija ištraukia visus iš įprasto gyvenimo rėmų: vieni pasirenka panikuojančių, kiti – kritikuojančių vaidmenis.
Keistos apsisaugojimo priemonės nuo koronaviruso – žmonės maudosi mėšle
Politikai svarbiais veidais ir konfidencialumo pilnais segtuvais rengia spaudos konferencijas, o verslininkai raunasi plaukus dėl restoranų, koncertų ir parduotuvių tuštėjimo meto. Staiga atsiranda veiksmo, kuris susijęs su pačia svarbiausia jėga – gyvybe: tu ją turi, bet gali prarasti, todėl bėk kažką daryk, skaityk, domėkis, matuok riziką, užsiimk profilaktika, juokis tragedijai į veidą, bet tik nesėdėk rankų sudėjęs.
Gal dėl to sakoma, kad kiekvienas blogis gimdo gėrį – pats savaime jis neatsiranda. Tai, kas yra tiesa viename gale, kitame jau virsta melu.
Amžina cirkuliacija sudrumsčia nusistovėjusius gyvenimus, nutrauktus ryšius, atgaivina skonį burnoje, net jei tai yra kartumas, bet pagaliau bent kažkas pažadina atbukusius receptorius. Kyla klausimai: kas aš esu tame korona viruso kontekste, ar man vertinga mano gyvybė ir ką dėl jos išsaugojimo esu pasirengęs padaryti.
Visai įdomu būtų pagalvoti, ką šiame žaidime mums visiems individualiai reiškia žodžiai: virusas ir karantinas.
Jeigu virusas yra užkarda, kuri stabdo žmogų, pakerta jo galimybę veikti – logiška išsiaiškinti, koks jo tikslas. Gal tai yra karantinas, ta pauzė, kurios metu galima pergalvoti kryptis, tikslus ir strategijas.
Jeigu net organizmas sako stop, gal verta protui sutikti su tuo, kad kažkokie sprendimai paseno, neduoda rezultatų ir kūnas tiesiog atsisako toliau eiti tuo išmindžiotu, inertišku keliu.
Dažnai psichologai, kurie dirba su sunkiais ligoniais, imasi aiškintis viruso kilmę žmogaus mintyse, jo vertybių sistemoje. Padėti pavyksta tik tais atvejais, jeigu būna suprantama, kada ir kaip žmogus savo viduje paleido pasaulio pabaigos scenarijų.
Susiję straipsniai
Globaliame kontekste, kai virusas šiurpina žmoniją, tampa dar įdomiau įminti mįslę, kurią homo sapiens patys sau sugalvojo. Tame atsakyme glūdi augimas, progresas ir pokyčiai.
Kviečiu pradėti nuo individualaus atsakymo paieškų, juk virusas bet kokiu atveju veikia lyg žadintuvas, kuris kviečia pabusti ir kažką suprasti.
Gal jūs esate tas laimingasis, kuriam pasitvirtins žinojimas, jog su jumis viskas gerai, net jei aplink visas pasaulis iš tikrųjų nuspręstų sugriūti: jūs kaip Šveicarija galite kontroliuoti tik savo sprendimus ir požiūrį į tai, kas vyksta.