Bet viena – skaityti, o kita – susidurti su situacija, kuomet net nebežinai, ką daryti.
Sekmadienio rytą vykdžiau nuo metų pradžios suplanuotą misiją – apsipirkti visai savaitei. Užsukęs į prekybos centrą patraukiau sau reikiamų prekių link – pirmiausia į krepšelį įsidėjau vištienos, kurios praėjusią savaitę nepavyko rasti.
A. Veryga siunčia perspėjimą nesilaikantiems karantino: „Imsimės tam tikrų priemonių“
Prisipažinsiu, velniškai pasiilgau vištienos. Nesu prieš kiaulieną ar jautieną, bet raudoną mėsą valgau rečiau.
Tad kraudamas prekes į krepšį pakankamai ramiai stebėjau ir kitus žmones. Nėra ko slėpti – paskelbus karantiną parduotuvėje visada jaučiu šiokią tokią įtampą. Veikiausiai ja dalinamės visi, kurie ten apsilanko – nuo nepatiklių žvilgsnių, ilgesnio įsistebeilėjimo į kaukę dėvintį žmogų, iki mandagaus palaukimo, kol žmogus pasiims bananus.
Jeigu atvirai, tai kažkiek ir suteikia malonumo: atrodo visi tokie mandagūs, niekas nesistumdo. Visi vieni kitus suprantame. Šįkart ir žmonių buvo nedaug.
Tad kol svarsčiau, kaip čia nepamiršus ledų – taip, juk reikia nuotaiką pakelti – iškart nepastebėjau tarp eilių žygiuojančio vyro.
Didelis vyras, juoda striukė. Dėmesį į save atkreipti gan greitai – dabar atsisuku į kiekvieną stipriau kvėpuojantį žmogų, o čia nuaidėjo toks galingas kosulys.
Vienas nusikosėjimas, antras.
Šį atvejį būčiau užmiršęs. Tikrai esu girdėjęs kosintį žmogų, tačiau tai turėjo pamatyti ir visi buvę aplink. Vyras kosėjo atvira burna – neprisidengė net delnu, atvirkščiai – įkvėpdavo, palinkdavo ir šaudavo taip, kad maža nepasirodydavo.
Taip kosėdamas ir artėjo mėsos skyriaus link.
Per karantiną jau spėjau priaugti kilogramų, bet dar nesu taip greitai atsidūręs kitoje vietoje, kaip šį sekmadienio rytą.
Ne aš vienas.
Dėl tokio žmogaus apėmė didelis pyktis. Gal net gėda. Nesakau, kad jis serga koronavirusu – tikrai ne. Nereikia panikuoti, tačiau dabartinė situacija mus verčia imtis išskirtinio atsargumo.
Tad man sunku surasti apibūdinimą tokiam žmogui. Sakytum – asilas, bet kuo čia asilas dėtas?
Gali būti, kad jis tiesiog atsikosėjo. Gali būti, kad kosėja jau kurį laiką. Nesvarbu – užsidengti burną yra privaloma. Ne prisidengti, o užsidengti – ne delnu, o taip kaip reikia: sulenkiant ranką ir priglaudžiant ją prie burnos. Tas pats – ir čiaudint. O jeigu jau kosėji, panaudok šaliką, turėk kaukę. Žmogau!
Tokie atvejai neleidžia pamiršti, kad mano didžiausia dienos rizika – būtent apsilankymas parduotuvėje.
Kodėl? Nes vieni saugomės, stengiamės apsaugoti ir kitus, o kiti – spjauname į visas taisykles. Kas jau yra aukščiau visko, tai ant žemės ir nenusileis.
Štai praėjusią savaitę tame pačiame prekybos centre sutikau pažįstamą – šiek tiek sirguliavo, tad dėvėjo kaukę, pirštines. Susimojavome. Saugo ne tik save, bet ir kitus.
O ką daryti su tais, kuriems saugumas – nė motais?
Susiję straipsniai
Galbūt prekybos centrai ir visos parduotuvės turėtų imtis papildomų priemonių: galbūt reikėtų prie įėjimo pastatyti po apsaugos darbuotoją, kuris pamatęs aiškiai sergantį – dažnai kosintį, čiaudantį, stiklinėmis akimis einantį žmogų – šį nukreiptų į šalį, paaiškintų situaciją arba tiesiog paskambintų medikams?
Galbūt tai kažkiek padėtų. Tačiau pritariu tiems, kurie vis primena – geriausias vaistas kovoje su koronavirusu yra mūsų visų sąmoningumas.
Apie tai šeštadienį kalbėjau ir su savo bičiuliais. Sąmoningai. Susiskambinę per „Messenger“ ir pasijuokę, kad sutaupėm laiko – nereikėjo važiuoti iš vieno miesto į kitą.