Dėl tėvų ašaroju kasdien: net rankos dreba iš bejėgiškumo

Prieš kurį laiką sukarščiavau, suskaudo gerklę. Šeimos gydytoja telefonu pasakė, neva tai gripas, koronaviruso testo darytis nepasiūlė. Per porą dienų susirgom visi: aš, vyras ir abu sūnūs. 

Daugiau nuotraukų (2)

Dalia

2020-04-03 06:20

Nors beveik pasveikę, nekišam nosies iš namų. Neinam į lauką, dirbam nuotoliniu būdu (laimė, tai įmanoma ir vyrui, ir man).

Negendančiais produktais ir peršalimo simptomus slopinančiais vaistais buvom apsirūpinę iš anksto, duonos ir pieno atveža draugai. Palieka prie buto durų. Mes pasiimam maišelį tik tada, kai jie nulipa laiptais. 

Regis, viską buvome gerai apgalvoję ir... staiga išlindo problema, kainuojanti daugybę nervų, sveikatos ir net ašarų. 

Kalbu apie mūsų tėvukus. Mano mamytei – šešiasdešimt septyneri, tėtis pora metų vyresnis. Gyvena nuosavame name. Miestelyje, kur jau nustatyti koronavirusu sergantys asmenys, ir tėvukai tai puikiai žino. Tik virusu netiki, baimės nejaučia ir nesiruošia keisti gyvenimo būdo. 

Pagrindinis argumentas – „Mes taip pripratę“. 

Nežinau, kaip juos įtikinti, kad dabar reiktų sėdėti namuose ir vengti kontaktų. 

Jei išeitų į lauką padirbėti sode, lapų pagrėbstyti, pakvėpuoti grynu oru, nekelčiau triukšmo. Kiemas didelis, kaimyno namai tolėliau. Tačiau jie be baimės eina visur! 

Pavyzdžiui skambina mama, pradeda pasakoti apie kažkokias pigesnes prekes. Klausiu, iš kur ji žino? O mama man: „Aš ką tik iš krautuvės!“

Pradedu bartis – nesiklauso. Pyksta. Susipliekiam žodžiais, numeta ragelį. Lieku drebančiomis rankomis iš bejėgiškumo. Net apsiverkiu. 

Vėl paskambinu, susitaikom. Pradedam kalbėti apie kasdienes smulkmenas, o mama: „Genutė man sakė, kad jos žentas...“ Iškart pastatau keterą: kokia Genutė? Koks žentas? Klausiu, iš kur žino, gal susiskambino, o mama prisipažįsta – buvo pas kaimynę išgerti kavos! 

Vėl pradedu bartis, mama vėl pyksta. Galų gale ima gintis: „Genutė neišeina iš namų, pas ją jokių svetimų nėra, tik anūkai iš Vilniaus!“

Tai išgirdus net rankos nusvyra. Aiškink neaiškinęs, kad vaikai gali platinti virusą, patys nejausdami simptomų, darželiai ir mokyklos ne šiaip sau uždaryti... kaip žirniai į sieną. 

Tėvukas ne ką geresnis. Truks plyš prisireikė kažkokio įrankio. Sėdo į mašiną ir nupylė pas bičiulį pasiskolinti. Gal pusę valandos plepėjo apie ūkio reikalus. Pakeliui namo dar užsuko į parduotuvę...

Panašus scenarijus kartojasi kasdien. Kasdien mūsų pokalbiai baigiasi mano ašaromis ir nerimu dėl ateities. 

Verkiu, prašau. Net maldauju. Nepadeda nors tu ką. Mama dūsauja „kiek mums to gyvenimo liko“. Nuo jos žodžių darosi klaiku.

Nebežinau, kaip paaiškinti, kad mums kiekviena su jais praleista akimirka yra aukso vertės. Kad mylime juos. Kaip tėvukams įrodyti, kad jie yra didžiausias mūsų turtas ir dovana? 

Rašau, ir ašaros kaupiasi. 

Žodžiu, gyvename nuolatinėje baimėje. 

Nors buvau netikinti, pradėjau melstis. Ne sau ir savo šeimai sveikatos prašau, o tėvukams. Mintyse prisiekiu ir dalį savo gyvenimo metų atiduoti, kad tik liktų sveiki. 

Noriu kreiptis į visus tėvus, senelius ir prosenelius. Mielieji, mes liekame namuose dėl jūsų. Likite ir jūs, labai prašau. 

Visų vaikų, anūkų ir proanūkių vardu. Leiskite mums ir toliau jus mylėti, lankyti, globoti. Jūs esate mums reikalingi. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.