Nerimą sustiprina ir tai, jog nežinia kuriam laikui karantinas mus uždarė namuose, kuriuose likome vieni su savo mintimis ir baime.
Visi turime kažkokių įpročių, kurie padeda kovoti su negatyviomis mintimis – vieni susitinka su draugais, kiti lankosi sporto klube ar vaikšto po parduotuves.
Šiandien tai draudžia įstatymas. Iki tokios padėties šalyje priėjome neįtikėtinai greitai.
Neseniai dar buvo skeptikų, kurie manė, kad sumaištis Lietuvą apskritai aplenks. Šiandien jie jau įkalinti tarp keturių sienų, kur nebėra vietos abejingumui.
Ištikus tokio masto krizėms įdomu stebėti žmones – dažnai tokiose situacijose jie atskleidžia savo dar neregėtą pusę, parodo tikrąjį veidą.
Galima pastebėti, kad tam tikras elgesys yra būdingas atskiroms amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties žmonėms. Visoms joms galima priskirti daugiau ar mažiau panašų elgesį.
Pati priklausau, kaip dabar madinga vadinti, „milenialsų“ kartai. Tai jauni žmonės, geriausiai besigaudantys technologijų sferoje, puikiai išmanantys marketingo subtilybes socialiniuose tinkluose, drąsūs ir pasaulietiški.
Vienas ypatingas aspektas, kurį išskirčiau kalbėdama apie „milenialsus“ – iki šiol jie pasaulyje formavo empatiškų ir sąmoningų žmonių įvaizdį.
Būtent ši karta labiausiai kovoja už homoseksualų teises, moterų lygybę. Būtent šis jaunimas labiausiai rūpinasi aplinkosauga, rūšiavimu, globalinio atšilimo problemomis. Tai karta, kuri nukreipė dėmesį nuo žmogaus į gyvūną ir pasuko vegetarizmo, veganizmo keliu bei atsisakė gaminių iš kailio ar odos.
Visa tai darė rėkdami socialiniuose tinkluose, rengė akcijas, būrėsi į bendruomenes ir kitaip skatino pabusti užmigusį pasaulį – vyresnes, anot jų, apatiškas kartas.
Tačiau kas nutiko per pastaruosius mėnesius šiai didvyrių kartai? Su COVID-19 viruso pradžia ėmiau vis dažniau girdėti pasisakymų, kad nėra ko baimintis, nes ši liga pasiglemžia tik žmones virš šešiasdešimties metų.
Tai tapo priežastimi, dėl kurios jaunoji karta nesustabdė savo kelionių, nenutraukė audringų vakarėlių ir ramiai platino virusą vaikštinėdami gatvėse.
„You only live once“ judėjimas virto į „If I die, I die“. Tik bėda, kad mirs ne jie, o visai nekalti vyresnio amžiaus žmonės. „Milenialsų“ karta, šaukdama apie laisvę ir demokratiją, pamiršo, kad teisė rinktis turi būti tada, kai pats žmogus ir išgyvens to pasekmes.
Šiuo atveju jaunimas persirgs lengva forma, tačiau mirčiai pasmerks savo senelius. Ir štai šitoje vietoje žmogus parodo savo tikrąjį veidą, vertybes ir tai, kiek jam išties rūpi kita gyvybė.
Labai paprasta gelbėti pasaulį, kai dėl to užtenka atsisakyti plastikinio šiaudelio ar nepirkti kailinių, kurių 90 procentų „didvyrių“ ir taip neįpirktų. Lengva mėsos mėsainį iškeisti į sojų kepsnį ar gukšnoti kavą su kokosų pienu iš ekologiško puodelio.
Nėra sunku apie tai parėkauti feisbuke. Nieko nekainuoja ir garsiai pasakyti, kad aš palaikau gėjus, kad skatinu lygias moterų teises. Žodžio laisvė jau seniai įsigalėjusi daugelyje šalių, o deja, daugumos visos iniciatyvos ir apsiribojo žodžiais.
Tačiau pirmą kartą, kai mūsų pasaulį ištiko rimta bėda, o jaunimui teko kuriam laikui pakeisti savo įpročius ir sugriauti planus, jis visiškai susimovė. Dabar galima įvertinti, kiek iš tikrųjų mūsų karta yra sąmoninga.
Neseniai iš savo bendraamžio išgirdau, kad jis džiaugiasi, nes šis virusas daro atranką ir išnyks tam tikra netikusi visuomenės dalis.
Nežinau, ar omenyje turime tą patį, bet aš taip pat tikiuosi, kad gamta įvykdys atranką su toliau savęs nematančia, neįtikėtinai savanaudiška ir tik save įsimylėjusia žmonijos dalimi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
