Neseniai randu tokią žinutę: „Ei, kaimynai, būkite atsargūs – ką tik sutikau žmogų su gobtuvu, bandė atidaryti laiptinę ir patekti į vidų, nepavykus nuėjo prie kitos“.
Rimtai? O paklausti negalima, ko jis čia bastosi? Na, tvarkoje, sutinku, baisu, žmogus su gobtuvu, vakaras ir taip toliau, gal ir pats neišdrįsčiau.
Kitas – įkelta nuotrauka su vaikais, žaidžiančiais krepšinį karantino metu, ir prierašas: „Gal kas atpažinsite saviškius ir sudrausminsite“.
Na nejaugi sunku bent kažką pasakyti tiems vaikams. Ar mes dabar taip pelnome karmos taškus, ar save nuraminam – įkėliau įrašą į feisbuką, ir tiek, mano pareiga atlikta?
Pamenu, kai vaikas būdamas „skolinausi“ braškes iš kaimyno daržo, pro šalį ėjęs vyriškis jokių įrenginių iš kišenės netraukė, tik užklausė, ką aš čia darau ir ar mano tos braškės. Aišku, sakiau, mano, o jam nesutikus su mano „argumentais“, teko sprukti. Tikslas pasiektas – braškės išsaugotos.
Bet kuriuo atveju – grįžus namo manęs jau laukė viską žinantys tėvai rūsčiais veidais. Ir kaip ta informacija juos taip greit pasiekė tais gūdžiais laidinio telefono ir gyvo bendravimo laikais, iki šiol nesuprantu.
Paskutinis perliukas – dažnai pasitaikantis socialiniuose tinkluose, o gal net ir dažnėjantis. Ar matėte kada klausimą: „Gal kas žinote to ar ano poliklinikos daktaro telefono numerį?“
Jūs rimtai? Tikriausiai tiek pat užtrukote tai parašyti, kiek užtruktų susirasti pačiam. Ar jūsų įrenginyje vietoje interneto naršyklės tik feisbuko programėlė likus?
Tai ką darysite, jei niekas jums neparašys to numerio? Pasveiksit? Lauksit? O jei jau nueisit pas daktarą, ir tas paklaus, kodėl taip ilgai nesikreipėt – atsakymas aiškus: „Labai ilgai niekas numerio neparašė“. Stipru!
Nesu iš tų „o kažkada būdavo“ laikų gerbėjas, bet tokiais perlais vis dar stebiuosi. Ir čia buvo tik keletas jų.
Įdomu – ir kada gi visa tai mūsų galvose pasikeitė? Kada iš kalbančiųjų tapome daugiau rašančiais? Ne, tikrai ne karantinui prasidėjus, manau, daug anksčiau, o šiuo metu tai tiesiog įgavo „oficialaus“ bendravimo statusą. O gal tiesiog pats eilinę karantino dieną beskaičiuodamas apie tai tik dabar susimąsčiau?
Na, o jeigu jau perskaitei tokį ilgą tekstą iki čia – siūlau pakelti akis nuo ekrano, apsidairyti aplinkui, padėti išmanųjį į šalį ir gyvai „palaikinti“ tau brangų žmogų, pasidalinti savo mintimis balsu, parodyti jausmus, o jeigu nieko šalimais nėra – paskambink!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.