Intensyvios terapijos skyriuje ji kasdien slaugo ir prižiūri COVID-19 užsikrėtusius pacientus, tad gyvena atskirai nuo šeimos.
Prieš Velykas medikė parašė laišką visuomenei, kuriame prašo per šventes likti namuose.
„Norisi, kad šią sunkią situaciją ištvertumėm be didelių praradimų. Taip, kai kurie karantinu besipiktinantys žmonės teisūs, nuo kitų ligų taip pat miršta. Bet šiuo atvėju kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie kitų žmonių sveikatos ir gyvybės išsaugojimo.
Dauguma laikosi karantino sąlygų ir išlaiko socialinį atstumą, rūpinasi ne tik asmeniniu, bet ir kitų žmonių saugumu. Tai veikia, ir tai padės greičiau sulaukti karantino sušvelninimo. Būkime pilietiški ir atsakingi“, – paragino Vera.
Dalijamės jos įrašu.
„Likit namie per Šv. Velykas! Pamačiusi kai kurių pasipiktinusių žmonių komentarus, neva nusibodo karantinas, o virusas tai viso labo sugalvotas, jo nereikia bijoti ir panašiai – sprogo... Liūdna... Negaliu neparašyti...
Nuotraukoje esu su skafandru, respiratoriumi ir apsauginiu skydeliu, nes akiniai dar labiau rasoja ir nežmoniškai spaudžia, nors kartais reikia ir jų, kai tenka atlikti ypač rizikingas procedūras.
Skydelis jau aprasojęs, sunku kvėpuoti, labai karšta, silpna, didelis nuovargis, sunku blaiviai mąstyti...
Visa tai išgyvena kiekviena iš mūsų, dirbančių su COVID-19 užsikrėtusiais intensyviosios terapijos skyriuje. Tai ne filmas, o mūsų dabartinė realybė.
Artėja mėgstamiausia pavasario šventė, kurios visada visi laukėm, nes galėjome būti visi kartu, džiaugtis, švęsti. Kažkam kils didelė pagunda aplankyti savo gimines ir tėvus ir „sulaužyti karantino įžadus“.
Patikėkit – kaip aš norėčiau būti per Velykas su savo šeima, su tėvais, aplankyti visus, kuriuos labai myliu, apkabinti ir išbučiuoti savo vyrą ir vaikus.
Labai visų pasiilgau, bet dar labiau noriu visus apsaugoti, nes esu intensyviosios terapijos slaugytoja ir šiuo metu dirbu su COVID-19 užkrėstais pacientais, kurių skaičius mūsų skyriuje kiekvieną dieną auga.
Ne visos mes turime galimybę izoliuotis nuo šeimos, todėl daug kas po sunkaus ir alinančio darbo grįžta į šeimą. Ar suvokiate, kaip aukojasi medikai? Sunku ir tiems, kurie negali būti su šeima, nes juos saugo, dar sunkiau tiems, kurie po budėjimo grįžta su baime ir nežinia, ar nepasigavo viruso.
Išbūti skafandre bent valandą su kauke ir – geriausiu atveju – apsauginiu skydeliu, nes akiniai žiauriai spaudžia ir rasoja, yra iššūkis. Žiauriai trūksta oro, karšta taip, kad net darosi silpna, bet turi dirbti, išlaikyti budrumą ir būti labai atsargi, nes nuo tavo veiksmų priklauso žmogaus gyvybė ir tavo pačios saugumas.
Mažiausiai 4 valandas darbo su pilna apsaugos amunicija. Negali gerti, valgyti, eiti į tualetą, įkvėpti gryno oro. Kenti ir lauki, kada ateis laikas, ir tave pakeis kolegė, kuri leis tau truputį pailsėti, ir tu vėl turėsi rengtis ir vėl dirbti, ir melstis, kad ištvertum. O po budėjimo jautiesi klaikiai pavargusi ir dar ilgai galvoji, kaip vis dėl to gera įkvėpti gryno oro! Tai yra laimė!
Mama pasiilgo, greitai mano gimtadienis, bet neleidžiu jai atvažiuoti, nes saugau ją ir nenoriu, kad ji sirgtų. Kadangi gyvenu netoli, pasiėmiau kaukę, įdėjau mamai lauktuvių ir nuėjau trumpam.
Bendravom neilgai lauke per atstumą. Taip pat per atstumą bendrauju su savo šeima vyru ir vaikais. Daugiau leisti sau negalėjau, nors labai pasiilgau.
Žinau, jūs visi pasiilgot savo tėvų, švenčių ir buvimo kartu. Aš paskutinį kartą apkabinau savo vyrą ir vaikus prieš pirmą budėjimą su užkrėstais pacientais. Daugiau negaliu sau to leisti, nes nežinau, ar neteks gailėtis, jeigu pasirodys kad tuo metu manyje buvo virusas.
Saugau save, kad neužsikrėsčiau, saugau savo artimuosius, svetimus žmones. Esu maksimaliai atsargi, linkiu ir jums pagalvoti apie tai ir dar kurį laiką pabūti namie, kol viskas pasibaigs. Nes jeigu to nedarysit, tai mes, medikai, taip pat turim labai ribotus resursus.
Dauguma mano kolegių yra tikros didvyrės slaugytojos ir slaugytojų padėjėjai, kurie daugiausia laiko būna šalia sergančiųjų, arčiausiai jų ir dirba labai dideliu krūviu savęs negailėdamos. Lenkiu galvą prieš jų drąsą ir pasiaukojimą.
Esu labai dėkinga mūsų gydytojams, rezidentams, vyresniajai slaugytojai, kurie labai stengiasi mums padėti jaustis ramiai, užtikrintai ir padeda kaip tik gali, kad visi kartu mes būtume komanda ir ištvertume sunkiausią pamainą.
Kiekviena diena – išbandymas. Kai nesu darbe, meldžiuosi už savo kolegas, kad visi būtų sveiki, kad įveiktų visus sunkumus ir išbandymus.
Padėkit mums visi, likdami per šventes namie. Jei norite nuvežti lauktuvių tėvams – palikit prie durų maišelį su rašteliu ir paaiškinkit, kad negalit būti kartu, nes mylit ir norit dar daug metų švęsti su jais Velykas ir kitas šventes.
Saugokit vieni kitus, likit namie, pabendraukit telefonu arba lauke didesniu atstumu, palaukit, kol pasibaigs karantinas!
Taip padėsit ir mums ištverti, padėti didesniam skaičiui susirgusiųjų, ir jūsų artimieji bus sveiki.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
