Pensininkas įvertino Lietuvos karą su koronavirusu: kai kurios priemonės – tikra parodija

Kitoje pusėje – žmogus be pagrindinių ginklų – vakcinų, vaistų ir imuniteto.

Per karą visuomenė natūraliai susiskirsto į kelias grupes. Silpniausieji, negalintys priešintis – slepiasi ar pasiduoda, stiprūs kovoja, ieško priemonių priešintis. Manau, Lietuva daug nuveikė kovodama su virusu, bet neišvengė kai kurių klaidų. Jas aiškinti ne laikas, aptarkime tik tiek, kiek jos trukdo laimėti kovą. 

Pirma. Manau, gerai, kad saugotis infekcijos nuolat raginama labiausiai pažeidžiama gyventojų dalis: vyresnio amžiaus gyventojai (pensininkai), asmenys, turintys problemų dėl imuniteto ir sergantys kitomis sunkiomis ligomis. Infekcijos plitimas rodo, kad raginimų nepakako. Reikėjo iš karto įvesti privalomus reikalavimus.

a) įvairių grupių gyventojų (jaunų, vidutinio amžiaus ir senolių) kelių susikirtimo vietose (parduotuvėse, vaistinėse, viešajame transporte) neužkertamas kelias infekcijos perdavimui. 

Praėjusią savaitę maisto parduotuvėje pastebėjau net 6 vietas, kur koronavirusas gali būti perduotas senoliui. Dalis pirkėjų buvo be kaukių ir pirštinių, nesilaikė saugaus atstumo.

Labiausiai užkrėsti parduotuvėse yra krepšiai ir jų rankenos. Jie ir fasuotas maistas imami be pirštinių, o dalis apžiūrėtų produktų padedama atgal. 

Kasos stalas ir kasininkės pirštinės nuolatos liečia tokius pirkėjų paliestus produktus ar pinigus. Kasininkė, perkeldama produktus infekuotomis pirštinėmis, gali užkrėsti juos ir prekių maišelį dar kartą. Taip infekcija parnešama į butą. 

Infekcijos  plitimas galimas atsiskaitant ir kortelėmis, ir grynaisiais pinigais.  Pavojui sumažinti tereikia vienos mažai kainuojančios priemonės – griežtai įpareigoti kasininkus ir vaistininkus aptarnauti tik tuos pirkėjus, kurie dėvi ir kaukę, ir pirštines. Tai sumažina riziką apsikrėsti nuo tų, kurie patys dar nežino, kad serga. 

To nepaisymas gal būti prilygintas pasikėsinimui nužudyti. Siūlymas užsidengti šaliku yra tik parodija.

b) Senolių primygtinai prašoma ir reikalaujama likti savo namuose. Teisinga tik dalinai, nes jaunų ir senų šeimos narių bendras gyvenimas ligos laikotarpiu nesuderinamas. Izoliavimasis, kai tualetas, vonia, virtuvė bendra, sunkiai įmanomas.

Lieka trys galimybės – bute gali likti gyventi jauni ir vidutinio amžiaus šeimos nariai (jiems slėptis nereikia) arba tik pensinio amžiaus ir kitomis ligomis sergantieji, taikant pilną izoliaciją.

Manau, didelės rizikos šeimoms laikinai atsiskirti įmanoma įsikuriant soduose, laisvose sodybose, pas gimines ar draugus, o gal savivaldybės laikinai suteiktuose būtuose.

Trečias kelias – gyventi visiems kartu ir ruoštis senelių laidotuvėms. Tai patvirtino Italijos ir Ispanijos patirtis. 

Šioms šeimoms turi daugiau padėti seniūnijos ir ypač šeimos gydytojai. Jie turi pacientų telefonų numerius, eleketroninio pašto adresus, žino pacientų sveikatos problemas. 

Antra. Dabar gyventojų grupėms taikomos priemonės neatitinka siekiamų tikslų.  Didžioji dalis (80 procentų) gyventojų perserga nesunkiai, o vaikai, jaunimas labai lengvai. Tai mūsų stiprybė, o viruso silpnybė.

Mes šią stipriausią visuomenės dalį, turinčią gerą ginklą – greitai susidarantį imunitetą, suvarėme į „apkasus“ (butus) slėptis. Infekcija nustoja plisti, kai perserga apie 70 procentų populiacijos. Kur ir kada visuomenė tą imunitetą įgis ir apsaugos mus, labiau pažeidžiamus, kai pagrindiniai kovos ginklai (vaistai ir vakcinos) dar tik kuriami?

Ar uždarytos mokymo ir gydymo įstaigos, sustabdytas verslas, o vaikų žaidimo aikštelės aptvertos net betonine tvora, nėra perteklinės priemonės?  Jos būtinos tik piko laikotarpiu. 

Mes baisimės, kad šalyje daugiau nei 1000 išaiškintų ir 10 ar 20 kartų daugiau užsikrėtusių, bet neišaiškintų gyventojų. Gal reikia liūdėti, kad jų per mažai – įgyjantys imunitetą gyventojai tesudaro mažiau nei 1%. 

Trečia. Ypatingą grupę sudaro gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai. Jie nuolat rizikuoja apsikrėsti patys arba apkrėsti šimtus pacientų. Sunkios pasekmės veikia ne tik juos, bet ir visą šalį. Girdime, kiek daug lėktuvais atsiųsta kaukių ar reagentų, bet negirdime, keliems mėnesiams ar savaitėms jų pakaks. Vadovaujantys asmenys laiku nesuprato, kad medikai yra reikalingiausia, bet platinanti infekciją grandis. 

O ką daryti?  Pasaulio šalys ėjo dviem kraštutiniais keliais. Vienos (Kinija, Pietų Korėja ir kt.) siekė, nepaisydamos patiriamų sunkumų, viruso plitimą sustabdyti griežtu karantinu. Tai joms pavyko, bet neaišku ar ilgam – didžioji dalis visuomenės įgyti imuniteto nespėjo, įmanomas kitas pikas, didžiulės netektys.

Daug šalių (Italija, Ispanija, JAV, Švedija ir kt.) bandė visuomenės imunitetą įgyti netaikant griežtų karantino reikalavimų. Taip pat patyrė didžiulių sunkumų ir netekčių. Neaišku, ar įgytas tik dalies visuomenės imunitetas apsaugos nuo infekcijos pikų. 

Lietuva infekcijos pradžioje kaip įmanoma labiau stabdė infekcijos plitimą, bet, manau, kad lengvai persergančių žmonių slėpimas ir mėginimas visiškai sunaikinti virusą mažoje šalyje, kai jis išplitęs visame pasaulyje, gali sukelti ligos piką. 

Daug gerų sprendimų vėluoja arba jie įgyvendinami ne iki galo. Kovos frontą galima įsivaizduoti taip: šalį puola armijos žmogelių (virusų), bet Lietuvos apkasai tušti, nes gynėjai, turintys ginklus (greit įgyjamą imunitetą) slepiasi drebėdami namuose.

Beginkliai senoliai (be imuniteto, pirštinių ir kaukių) ir sergantys kitomis ligomis asmenys, nepaisant A.Verygos ir S.Skvernelio nurodymų būti namuose, šlaistosi prie fronto linijos (parduotuvėse) šaukdami „mes jūsų nebijome“ ir netrukus važiuoja į kapines polietileniniuose maišuose. Per televiziją senolė aiškino, kad ji, matai, viruso nebijanti, tegul bijo jauni.

Manau, dabar Lietuvai labai svarbus vykdomas perėjimas iš beveik visiško izoliavimosi į saikingą, kontroliuojamą. Linkiu sėkmės!

Darbingiems reikia eiti dirbti, studentams mokytis, o senoliams giliai slėptis (individualiai, slaugos ar savo namuose), sergantiems – sveikti ir neplatinti infekcijos, visiems nešioti kaukes ir pirštines (išskyrus atviras erdves, kuriose reta žmonių), užtikrinti saugias darbo sąlygas medikams, t. y. valdyti pandemijos eigą testavimais ir sergančių bei labiausiai pažeidžiamų asmenų izoliavimais. Gyventojams įgyjant imunitetą, atsirastų bendruomenės imunitetas. 

Žiniasklaida visuomenę turėtų ne gąsdinti, o teikti jai žinias, analizes. Mes nežinome, kiek Kinijoje, Pietų Korėjoje infekcijos plitimą sustabdė bendruomenių įgytas imunitetas, kaip formuojasi imunitetas šalyse, kuriose viruso plitimas buvo mažiau varžomas (Švedija, Estija, Italija) ir kaip Lietuvoje, kurios dauguma gyventojų slėpėsi namuose. 

Ar mes, senjorai, išliksime? Taip, jei mes izoliuosimės (mus atskirs) ne tik nuo bendruomenės, bet ir nuo kitų šeimos narių, kol šeima persirgs koronavirusu. Jei mes viruso gausime labai, labai mažai ir per kelis kartus, tai įgysime savo imunitetą. 

Liūdnesnė eiga – kai karantinas pasibaigs, dauguma pradės dirbti ir mokytis. Padaugės infekcijos platintojų. Jų visų griežtai izoliuoti nepajėgsime. Mes, labiausiai pažeidžiami, būsime izoliuojami vangiai, izoliavimas bus pavėluotas, pražudantis ir kitus. 

O gal ir patys virusai, ieškodami mūsų, pavargs, pasens, nes jų ir mūsų, ir visų, kas gyvas, gyvenimo laikas limituotas.