Su dukra ant rankų likusi moteris manė, kad tapo našlė – tiesa buvo ne mažiau skaudi

Išdavystė, skyrybos – visa tai sena, kaip pasaulis. Iš pradžių – meilė ir  bendras gyvenimas, tada – buitis, konfliktai, nesusipratimai. Po viso to išsiskyrimas dažnai atrodo kaip logiška įvykių seka.

Ilgai negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip pasielgti? <br>123rf nuotr.
Ilgai negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip pasielgti? <br>123rf nuotr.
Ilgai negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip pasielgti? <br>123rf nuotr.
Ilgai negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip pasielgti? <br>123rf nuotr.
Po pusmečio draugystės jis supažindino mane su savo tėvais.<br>123rf nuotr.
Po pusmečio draugystės jis supažindino mane su savo tėvais.<br>123rf nuotr.
Ilgai negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip pasielgti? <br>123rf nuotr.
Ilgai negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip pasielgti? <br>123rf nuotr.
 Mano dukrelė mane džiugina kasdien. Graži, protinga, meili, turinti jautrią sielą. <br>123rf nuotr.
 Mano dukrelė mane džiugina kasdien. Graži, protinga, meili, turinti jautrią sielą. <br>123rf nuotr.
Dukrytė gimė sveika, tačiau dėl gimdymo komplikacijų mums teko pasilikti ligoninėje dar kelioms dienoms. <br>123rf nuotr.
Dukrytė gimė sveika, tačiau dėl gimdymo komplikacijų mums teko pasilikti ligoninėje dar kelioms dienoms. <br>123rf nuotr.
Džiaugsmingai laukėme pirmagimės<br>123rf nuotr.
Džiaugsmingai laukėme pirmagimės<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Aurelija

May 3, 2020, 11:46 AM

Tačiau neįmanoma pasiruošti tam smūgiui, kurį patirti teko man. 

Su Artūru susipažinome įmonėje, kurioje dirbau – jis atėjo užsisakyti tam tikrų duomenų. Vėliau užsuko dar kartą. Smagiai pasikalbėjome, pasijuokėme. Iškart kritome vienas kitam į akį.

Po pusmečio draugystės jis supažindino mane su savo tėvais, jie gyveno didžiuliame name  Vilniaus pakraštyje, o Artūras buvo vienintelis, kaip supratau, jų šeimos „auksas“.

Tą vakarą turėjau atkreipti dėmesį į jo motinos kalbas, bet buvau iki ausų įsimylėjusi ir laiminga.

Mama ištraukė nuotraukų albumus ir pradėjo man rodyti nuotraukas: čia Artūrėlis mažas, čia jis varžybų nugalėtojas, čia jis studentas, o čia su Natalija. Ir krūva nuotraukų su ta pačia mergaite. Ir su malonumu, netgi didžiuodamasi ėmė man pasakoti, kaip jos sūnus draugavo su ta Natalija. 

Čia įsikišęs Artūras mane išgelbėjo, nuvedęs prie stalo ir paskui paaiškinęs, kad taip, jis turėjo merginą, jiems nepasisekė, tačiau mama ir tėvas ją prisimena, nes ji jiems labai patikusi. Ir aš, kaip kvailė, pradėjau žaidimą „kaip patikti tėvams“.

Po kurio laiko persikėlėme gyventi į jo tėvų namus. Artūro mama kartkartėmis prikaišiodavo, neva ne taip gaminu maistą, naudoju ne tokias skalbimo priemones, neparišau pomidorų... Namų ūkis gulė ant mano pečių, nors tuo pačiu dirbau, ir neblogoje įstaigoje, gerai uždirbdavau. 

O tuo metu Artūrėlis, kaip jį vadino mama, visą tą laiką ieškojo savęs – tai pradėdavo kokį verslą, tai bankrutuodavo. Jį finansuodavo tėvai, sukaupę nemažai santaupų.

Ir štai atėjo diena, kai parodžiau Artūrui nėštumo testą ir dvi jame išryškėjusias juosteles. Kaip jis apsidžiaugė! Mes iškart suplanavome vestuvių dieną. 

Tiesa, jau tada mano tėvai matė nerimo ženklų, atsargiai bandė man pasakyti, kad Artūro tėvų namuose aš nebūsiu laiminga. Tačiau tuomet aš to nejaučiau, nemačiau arba nenorėjau matyti. 

Atšventėme smagias vestuves, buvo draugų, gėlių ir gražių žodžių. 

Džiaugsmingai laukėme pirmagimės. Artūras buvo atidus, švelnus, vakarais padėjęs galvą ant pilvo klausydavosi kūdikio, kartu pirkome visas smulkmenas ir baldus.

Dar labiau apsidžiaugėme, kai sužinojome, kad mano draugė su vyru taip pat laukiasi. Draugavome šeimomis, daug laiko praleisdavome kartu. Mano draugė labai žavėjosi manuoju Artūru – jos vyras daug dirbo, o Artūras mus abi globojo, vežiodavo, rūpindavosi mumis. Kad būčiau žinojusi, kad tai nieko nereiškia! Juk svarbiausių dalykų tuo metu ir nepamačiau. 

Buvau 36-ą savaitę nėščia, kai Artūras rado darbą, pradėjo dažnai važinėti į komandiruotes į Klaipėdą. 

Dukrytė gimė sveika, tačiau dėl gimdymo komplikacijų mums teko pasilikti ligoninėje dar kelias dienas. 

Likus porai dienų iki išrašymo mano vyras kelias valandas praleido su mumis palatoje. Sakė, kad išvyksta į Klaipėdą, bet tik dienai. 

Dienos, kai mus turėjo išleisti iš ligoninės, išvakarėse paskambinau Artūrui, bet jo telefonas buvo išjungtas. Paskambinau uošviams, bet anyta tik sausai atsakė: visi susirgome, Artūras dėl to net vėlavo į komandiruotę, nieko nežinau, skambink jam.

Tos dienos nepamiršiu visą gyvenimą – buvo kovo 30-oji. Ligoninėje prie manęs prieina slaugytoja ir klausia: kur vyras, artimieji? O aš šoke. Skambinu ir skambinu Artūrui, bet neprisiskambinu. Man pasidarė visai baisu. 

Tądien maniau, kad tapau našle. Galvojau, kad įvyko kažkokia tragedija. Kitaip negalėjo būti.

Iš tiesų tragedija ir įvyko. Tik mano vyras buvo gyvas ir sveikas. 

Draugė su vyru – ta pora, kuri dar laukėsi – atvyko manęs paimti iš ligoninės. Nuvežė mus su dukrele į uošvių namus. Pasitiko anyta. Į anūkėlę net nežvilgtelėjo – neva nenorinti užkrėsti, o uošvis iš viso neva mirtimi galuojasi. 

Namai netvarkingi, vaiko lova nesurinkta, Artūro daiktai išmėtyti. Pasėdėjome su draugais, atsigėrėme arbatos, jie išvažiavo, ir likau viena su dukrele.

Kitą dieną paskambino Artūras, pasakė, kad grįš po savaitės, viską papasakos, turėjęs problemų problemėlių.

Atvyko. Problema buvo Natalija. Ji buvo pradėjusi verslą Klaipėdoje, pasirodo, ji jį ir priėmė į darbą. Svetingai priėmė: pagirdė, pamaitino, į lovą paguldė.

Sėdėjau su dukrele ant rankų, klausydamasi jo pasiteisinimų: „Ar tu mane supranti? Ar supranti? Maniau, kad su Natalija viskas baigėsi, bet viskas vėl atgijo. Ji turi dvejų metų sūnų, aš jai reikalingas, jos likimas toks sunkus... O tu susidorosi, aš mokėsiu už vaiko išlaikymą. Kol kas gyvenk pas mano tėvus.“ 

Susirinko daiktus ir išėjo.

Atsipeikėjau tik pravirkus dukrai. Sėdinti svetimame name su svetimais žmonėmis, ir dar neturinti pakankamai pieno. Tai buvo košmaras. 

Po mėnesio uošvė man pasakė, kad parduoda namą, man metas ieškoti būsto. Nepaisant to, kad esu jų anūkės mama! Tą pačią dieną draugai pasiėmė mane ir išsivežė pas save. Iki šiol esu jiems dėkinga, kad tada išgelbėjo mane.

Netrukus atvažiavo mama ir tėtis, pasiūlė persikelti pas juos. O alimentų iš tėvo taip ir nesulaukiau. 

Ilgai negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip pasielgti? 

Tik vėliau supratau: Natalija buvo mergaitė iš pasiturinčios šeimos, o mano anyta savo „auksiniam berniukui“ norėjo tinkamos partijos. Ne manęs, eilinės merginos iš mokytojų šeimos.

Nieko panašaus nebūtų nutikę, jeigu būčiau žiūrėjusi į viską plačiai atmerktomis akimis. Buvo daug ženklų. Bet tą dieną, kai viena stovėjau ant ligoninės slenksčio, prisiminsiu amžinai. 

Mano dukrelė mane džiugina kasdien. Graži, protinga, meili, turinti jautrią sielą. 

O kai man liūdna ar pasijuntu vieniša, prisimenu tą ligoninės slenkstį. Tai buvo mano skausmo slenkstis. Ir suprantu, kad daugiau to nepatirsiu niekada. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.