Neva viskas buvo numesta ant jų galvų, niekas nepaaiškinta.
Viena mokytoja teigė, kad jautėsi (cituoju) „kaip išprievartauta“, kol išmoko visų tų prisijungimų prie kompiuterio ir programų.
Bet, pridūrė, „kaip nors, ištempsim. Svarbu – atlyginimą moka. O ten jau su tais mokslais... Ai...“ Ir numojo ranka.
Šioje vietoje man net nesmagu pasidarė.
Ir ne dėl to, kad klausiausi svetimo pokalbio (tuo metu, beje, rinkausi produktus, o pedagogai gana garsiai dalijosi karantino laikmečio nuotaikomis).
Nesmagu, kad žmonės, kurie laikosi tokių nuostatų, moko mūsų vaikus (ir nuotoliniu būdu, ir gyvai), kad tokie „šviesuliai“ streikuoja, reikalaudami didesnių atlyginimų.
Reikėtų paminėti, jog visiems trims pašnekovams buvo apie 60 metų.
Tai gal laikas dėti kreidą prie lentos ir užleisti vietą norintiems ir galintiems, kurie nesijaus „prievartaujami“?
Kurie, kaip ir deklaruojama, bendradarbiaus su tėvais, vaikais ir mokyklos administracija?
Šis laikmetis – išbandymas visiems – nuo darželinuko, likusio namie, iki senjoro, priversto gyventi pagal piktojo viruso diktuojamas taisykles.
Tokiose situacijose išgyvena ne stipriausieji, bet gebantys prisitaikyti, ieškantys galimybių tai padaryti.
Padejuoti ir pakritikuoti – trečioji lietuvių religija. Bet gal atėjo laikas keistis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
