Žinau, meilės apakintos akys ir drugeliai pilve trukdo viską vertinti blaiviai, tačiau jau pirmomis susitikimo su būsimąja anyta akimirkomis galima pajusti – tai jūsų žmogus ar ne. Ir kokia ateitis jūsų laukia.
Dabar esu laimingai ištekėjusi antrą kartą, su antruoju vyru užauginome ne tik mano pirmagimį sūnų, bet ir dvi nuostabias mudviejų mergaites.
Tačiau kai išgirdau Redos Bžeskienės skyrybų istoriją, ypač tai, kad anyta iš moters, auginančios dvi jos anūkes, reikalauja nemažos pinigų sumos, prisiminiau savo pačios skyrybų istoriją, nutikusią prieš penkiolika metų.
Ištekėjau už klasioko, su kuriuo draugavome kelerius metus. Jo šeima – pasiturinti, tėvas suko verslus, motina rūpinosi namais ir vieninteliu sūnumi.
O aš buvau paprasta mergaitė iš daugiabučio.
Kai pranešėme apie vestuves, verkė abiejų mamos. Nors draugavome kelerius metus, abi tikėjosi, kad nenueisime iki vestuvių. Ir abi turėjo savų priežasčių.
Jo mama tikėjosi ne tokios partijos – buvo įsitikinusi, kad jos sūnelis vertas turtingesnės, įtakingesnės. O mano mama tiesiog matė, kad tai ne mano žmogus, ne mano šeima. Ir, kaip parodė vėlesni įvykiai, buvo teisi.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos atrodo, kad tarp mūsų ir nebuvo didelės meilės – mes tiesiog taip ilgai draugavome, kad atrodė natūralu susituokti.
Be to, norėjome kuo greičiau pradėti gyventi savarankiškai.
Tad abiems mamoms teko su tuo susitaikyti ir atšokti vestuves.
Dar prieš vestuves su anyta įvyko barnis dėl pavardės – aš norėjau pasilikti mergautinę pavardę. Ji man labai graži, skambi, primena mano šeimą, nenorėjau jos netekti. Vyras su tuo sunkiai, bet sutiko.
Tačiau anyta ėmė prikaišioti, klausinėti, kuo man bloga jos pavardė.
Iš tiesų jau tuomet nenorėjau turėti tos pačios pavardės, kaip ir ji. O sutrumpintos, kokios suteikiamos dabar, dar nebuvo leidžiamos.
Bet patikinus, kad mūsų vaikai, jos anūkai, turės vyro pavardę, anyta šiaip ne taip nurimo.
Per vestuves, kurias iškėlė uošviai, nes anyta norėjo didelių ir storų, su pulku dėdžių ir dėdienių, močiučių ir senelių, pusbrolių ir pusseserių, svečiams suokė, kokia laiminga, nes pagaliau turinti dukrą. Tačiau gana greitai jos meilė man baigėsi.
Mūsų santykiai buvo, švelniai tariant, jokie. Nei didelių meilių, nei kažkokių barnių ar pykčių.
Santykiai kiek atšilo tik tuomet, kai su vyru susilaukėme sūnaus, jos anūko. Atlėkė su dovanomis ir gėlėmis, o per krikštynas padovanojo šeimos trofėjų – keturių sidabrinių šaukštelių rinkinį. Tie šaukšteliai keliavo iš kartos į kartą jau daug metų, o jų paveldėtoju tapdavo kitos kartos pirmagimis. Tikrai graži tradicija, tad dovaną priėmiau su džiaugsmu. Netgi pagaliau pasijutau įvertinta.
Nors vėliau pagalvojau – kaip keista: juk šaukšteliai buvo mano vyro, o ne anytos. Tik pasilikę jos namuose. Bet tiek to, į tai nesigilinkim.
Bet atsitiko tai, ko anyta norėjo dar prieš mūsų vestuves – po penkerių gyvenimo kartu metų mes su vyru nutarėme skirtis. Nesvarbu, dėl kokių priežasčių, bet anyta vėl pajuto pareigą pasirūpinti sūneliu ir aktyviai ėmė kištis, dalyvauti skyrybų procese ir turto dalybose.
Būtų anytos valia – su sūnumi būtų išmetusi į gatvę, mat ji buvo įsitikinusi, jog mudviem niekas nepriklauso, nes viską uždirbęs mano vyras, o pradinį kapitalą butui davę jie, uošviai.
Tačiau supratusi, kad nieko nelaimės, nes teisė mano pusėje, ir man priklauso dalis turto, taip įpyko, kad nutarė atkeršyti.
Maniau, kad iš manęs ji nieko negali atimti, bet klydau. Atlėkusi į namus ji pareikalavo atiduoti... sūnui krikšto proga padovanotus šaukštelius.
Net širdį suskaudo. Tuomet galvoje tik sukosi – moterie, juk tai ne mano, tai dovana tavo anūkui, šeimos pirmagimiui. Nesvarbu, kad tėvai nebus kartu – vaikas juk turi tėvo pavardę, ją pratęs ir visada liks pirmagimis!
Ne pačių šaukštelių buvo gaila – gaila buvo to, kad močiutė parodė tikrąjį veidą ir tai, kiek svarbus jai anūkas. Jai nerūpėjo tai, kad jis tęstų šeimos istoriją, kad tai jam primintų protėvius. Jai norėjosi tik įkąsti man.
Mačiau, kad net vyrui buvo nesmagu – to iš motinos jis tikrai nesitikėjo.
Nepasakiau nė žodžio – atidaviau tuos šaukštelius, mintyse manydama – prasmekit.
Gal ir užkeikiau. Buvęs vyras, gana greitai sukūręs kitą šeimą, daugiau vaikų taip ir nesusilaukė. Tad mano buvusioji anyta anūkų daugiau ir neturi.
Vienintelis jos anūkas, dabar jau tvirtas ir protingas vyrukas, didele meile močiutei irgi netrykšta – niekada nedraudžiau bendrauti nei su tėvu, nei su seneliais, bet netraukė pas juos, nors tu ką.
Tai ir pagalvojau – anytos bandymas keršyti man bumerangu grįžo jai pačiai.
Užtat dabar visoms būsimoms nuotakoms turiu vieną patarimą: pirmiausia pažiūrėkit į būsimo vyro motiną – sužinosite, kas jūsų laukia. Jeigu jūsų širdis nelinksta, klausykite jos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
