Moterys, jūs kaltinote auką, kad ji pati išprovokavo užpuolikus, nes galėjo būti apsirengusi provokuojančiai, dar kitos rašėte, kad 19.30 reikia sėdėti namuose, o ne būti mieste. 100 procentų, kad pačios būdamos paauglės tokiu laiku vasarą nesėdėdavote namuose.
Labiau nustebino vyrų komentarai, jie stojo mergaitės pusėn, ir dėl to aš džiaugiuosi, bet dauguma vis tik kaltino auką, ypač moterys. Ir dėl to man labai liūdna.
Nusprendžiau pasidalinti savo šeimos istorija. Buvo visko – pedofilija, išprievartavimas ir abortas. Gal kai kurie žmonės pagaliau supras, kad tai iš tiesų vyksta šalia, ir tai tikrai ne reti atvejai, kaip dauguma galvoja.
Viskas prasidėjo, kai man buvo maždaug 4-5 metai. Visi žino – kai ateina vasara, tėvai vaikus palieka pas senelius. Ir mus palikdavo pas senelius kaime.
Senelis su manimi visada elgdavosi gražiai, maloniai, buvo mylimiausias senelis! Vieną sykį, kai likom dviese, jis pasikvietė mane į svetainę. Kai atėjau, jis man numovė kelnaites ir savo pirštais ėmė liesti mano lytinius organus...
Net šlykštu dabar tai rašyti, bet privalau. O baigęs pasakė: „Niekam nesakyk, tai mūsų paslaptis.“
O aš, būdama vaikas, maniau, kad tai žaidimas, ir niekam nesakiau.
Deja, jis dažnai tai darydavo ir vis kartodavo, kad niekam nesakyčiau, nes tai mūsų paslaptis.
Vėliau jis nustojo tai daręs – turėjau įtarimų, kad kažkaip apie tai sužinojo močiutė.
O kai paaugusi supratau, ką jis darė su manimi, verkiau naktimis – suvokiau, kad buvau bejėgis vaikas, o jis tuo pasinaudojo. Jaučiausi siaubingai ir šlykščiai, norėjau net dingti iš gyvenimo... Nekenčiau jo labiau už viską pasaulyje!
Man buvo pati geriausia diena, kai jis mirė (man tada buvo apie 10 metų) – džiaugiausi kaip niekada gyvenime, nes žinojau, kad jis manęs gyvenime nebeskriaus.
Sakysit, kodėl niekam nesakiau? Gal todėl, kad man buvo 5 metai – iš kur man reikėjo žinoti, kad jis su manim blogai elgiasi?
O vėliau, kai paaugau ir bandydavau kam nors pasakyti, išgirsdavau vienintelį dalyką: „Neprisigalvok!“ Daugiau niekam nebandžiau sakyti, nes supratau, kad manim vis tiek niekas netikėtų. Juk jis buvo gerbiamas seniūnas. Taip ir iki šiol tyliu apie tai, ką jis padarė...
Bet viskas apsivertė, kai mano sesuo liko išprievartauta – supratau, kad to įvykio taip palikti negaliu. Pradėjau kovoti už jos teises.
Pasamdžiau advokatą, kad tas žmogus būtų nubaustas. Man buvo nusišvilpti, kiek viskas kainuos, labiau už viską norėjau, kad jis sėdėtų kalėjime!
Bet kita žinia išmušė mane iš vėžių – sesuo pasakė, kad laukiasi... Ar galit įsivaizduoti jausmą, kai supranti, kad laukiesi vaiko nuo to, kuris tave išniekino?
Ji nutarė nutraukti nėštumą, aš ją palaikiau.
Teisme tas menkysta tvirtino, kad jie pasimylėjo savo noru (visa laimė, kad policijoje liko užfiksuotos smurtinės žymės).
Žinoma, sulaukėme daug grasinimų, kad su mumis susidoros, jei nenutrauksim bylos, bet mes ėjom iki pabaigos. Bandė visaip išsisukti, bet nepavyko.
Žinote, kas graudžiausia? Jis už tai gavo tik 3 metus kalėti ir kompensuoti patirtą moralinę žalą.
Nuo to įvykio jau praėjo nemažai metų. Sesuo sukūrė šeimą ir augina dvi mergaites, gyvena Jungtinėje Karalystėje.
O po teismo mano draugė pasisakė, kad ją išžagino, kai jai buvo 13 metų. Po velnių – iš viso vaikas!
Per tą laiką, kol vyko teismas, mes su policijos atstovais daug kalbėjom, kad jie kiekvieną dieną susiduria su išprievartavimo aukomis, išnaudojamais vaikais. O kiek dar nutyli, nes bijo ar gėda, o gal bijo, kad niekas jais nepatikės...
Pastebėjau, kad dauguma mėgsta teisti žmogų jo net nepažinodami, nežinodami jo praeities. Aš nenorėčiau taip įvardinti, bet vis tik dauguma kaltina aukas, o menkystas gina.
Tarkim, moteris padaugino, o vyras tuo pasinaudojo. Kas kaltas? Taigi moteris, nes vartojo alkoholį, o juk turėtų būti priešingai.
Visai nesvarbu, kokia būtų žmogaus būsena – net jeigu eitų nuogas per miestą – niekas negali pasinaudoti žmogumi be išimčių!
Arba kalbantis su žmogumi apie pedofiliją ir išprievartavimus dažnai girdžiu sakant: reikia juos iškastruoti, užmušti ir panašiai, bet visai kitaip pasisuka kalba, jeigu pradedu kalbėti apie jų artimus žmones – vyrus, tėvus, brolius, senelius. Tuomet visi vienbalsiai tvirtina, kad ne, taip nebūtų, jie net musės nenuskriaustų.
Matote, kas gaunasi? Nepažįstamus žmones linčiuojate, bet išgirdę, kad taip pasielgti galėjo artimas žmogus, iš karto ginate. Jūs užstojate menkystas – žiūrėkite, kad vieną dieną tai neatsigręžtų prieš jūsų vaikus.
Ar pagalvojat, kiek vaikų Lietuvoje patiria seksualinį priekabiavimą, išžaginimus, smurtą? Ne tik mergaitės, bet ir berniukai būna lytiškai išnaudojami nuo mažų dienų.
Sakysite, taip nėra? Patariu vieną sykį atsimerkti ir nusiimti rožinius akinius. Aš daug bendravau su žmonėmis, kurie yra nukentėję, tai yra baisu, nes tokių žmonių labai daug. Mano šeimos istorija tik gėlytės, lyginant su kitomis istorijomis...
Ką aš noriu pasakyti šituo įrašu? Nereikia sakyti, kad nėra išnaudojamų vaikų, nėra išprievartavimų, ir, po velniais, nustokit kaltinti aukas!
Nes gyvenimas nenuspėjamas, patys turėsite ar turite vaikų, neduok Dieve jiems tai patirti – irgi kaltinsite aukas?
Vieną syki būkit vieningi ir palaikantys vieni kitus, nes ir taip žmonės bijo kalbėti šia tema, daug kam tai yra tabu.
O tie, kurie tai patyrėte, ką aprašiau, atsiminkit – jūs ne vieni!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
