Noriu, kad sužinotumėte ir apie tai, kad būna visiškai atvirkščių situacijų, kai moterys vaikui skirtus pinigus naudoja savo reikmėms.
Žmona mane paliko prieš penkerius metus. Skyrybos buvo jos iniciatyva, tiesiog jausmams išblėsus ji nutarė susirasti kitą vyrą, geresnį už mane...
Kaip ir daugeliu atvejų, teismo sprendimu sūnus liko su ja.
Iš pradžių dėl to labai išgyvenau, net bandžiau susigrąžinti šeimą. Bet netrukus supratau, kad tai beprasmiška.
Dabar gyvenu vienoje miesto dalyje, buvusi žmona su sūnumi – kitoje. Susitinku su juo kelis kartus per savaitę ir kas mėnesį sumoku nustatytą alimentų sumą.
Mano atlyginimas gerokai didesnis nei vidutinis, todėl suma, kurią pervedu buvusiai žmonai, taip pat gana didelė – kiti tiek per mėnesį neuždirba.
Be teismo nustatytos sumos aš nuolat perku sūnui žaislus, knygas, kartu pramogaujame, vaikštome į kiną, sumoku už jo atostogas, kai jis jas leidžia su mama.
Nepaisant to, kad moku nemenkus alimentus, kurių tikrai turėtų pakakti normaliems vaiko poreikiams, sūnus rengiamas padėvėtais, senais rūbais.
Man ne paslaptis, kad buvusi žmona juos perka „skudurynuose“, kai tuo metu pati savo garderobą keičia kas sezoną. Nors pačiai jai su darbais sekasi ne kažin kaip.
Bandė kurti savo verslą – norėjo steigti konsultacijų įmonę, išleido krūvą pinigų, tačiau niekas neišdegė, nes nebuvo paklausos. Kaip suprantu, skolas dabar dengia iš mano mokamų alimentų, bet to nepripažįsta, sako, kad išsigalvoju.
Maža to – ji įsitikinusi, kad moku per mažai, neva pinigų pakanka tik maistui ir už sūnaus būrelius.
Negaliu tuo patikėti, nes juk ir pats žinau, kiek kainuoja maistas – tokios sumos mažametis tikrai negali pravalgyti. Už savo maistą ponia tegu moka pati. O gal aš neteisus? Ar aš turiu išlaikyti ir ją?
Bet paskutinis kantrybės lašas buvo dovana sūnaus gimtadienio proga. Buvusi žmona įkalbėjo – sūnui reikalingas kompiuteris ir pasiūlė dovanoti jį nuo mūsų abiejų. Sutikau – kompiuteris tikrai reikalingas. Be to, ir su sūnumi buvome apie tai jau kalbėję, vaikas laukė tokios dovanos. Tik štai neįtariau, kad žmona turėjo kitų kėslų.
Paprašė jai pervesti pinigus – neva turinti pažįstamų, kurie gerą kompiuterį parduosią pigiau. Pervedžiau, o pats tuo metu turėjau išvykti į komandiruotę.
Sūnaus gimtadienio rytą paskambinau jam iš užsienio, pasveikinau, ir jaučiu – kažkoks nusiminęs. Klausiu, ar gavai gimtadienio dovaną. Sako, taip, tik ne tai, ką žadėjai... Pasirodo, žmona vietoje kompiuterio nupirko radijo bangomis valdomą lėktuvėlį...
Įsiutau. Bet kai paskambinau buvusiajai, ji, užuot atsiprašiusi, užsipuolė mane.
Taip, pripažino, reikėjo skubiai užlopyti skolą, ir ji tais pinigais pasinaudojusi. Neva lėktuvėlis vietoje kompiuterio – mažesnė blogybė, nei antstoliai prie jų buto durų. Kompiuterį nupirksianti, nieko nenutiks, kad vaikas be jo dar pagyvens.
O aš jos poelgį vertinu ne kitaip, kaip vagystę. Jeigu ji prisidaro skolų, prie ko čia vaiko pinigai? Kodėl ji vagia iš manęs, o svarbiausia – iš savo vaiko?
Nerandu žodžių, kaip sūnui paaiškinti, kodėl nepadovanojau jo taip trokštamo kompiuterio.
Po viso to, kas įvyko, pradėjau abejoti, ar galima tokiai motinai patikėti auklėti sūnų. Labai norėčiau, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su manimi, tik nežinau, ar tai įmanoma...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
