Tu įsimylėjai kitą moterį ir žmonai sakai, kad negali tos traukos įveikti, nors myli jas abi. Situacija sena kaip pasaulis ir banali kaip purvina lietaus bala.
Tave suprasti nėra sunku – visi esame patyrę, ką reiškia įsimylėjimas. Pagal biochemines reakcijas smegenyse jis yra labai panašus į priklausomybę nuo narkotikų. Abiem atvejais žmogus ieško ir siekia euforijos, kurią suteikia jos „šaltinis“. Jis gali suvokti, kad toks elgesys yra destruktyvus, bet negali nustoti „vartoti“, todėl kuria įvairius iš dalies teisingus pasiteisinimus (kas kaltas šeimoje ir pan.), racionalizuoja savo elgesį.
Tai yra vienas sunkiausių žmogaus vidinio tvirtumo išbandymų – ar esi pakankamai stiprus, kad įveiktum „priklausomybę“? Ar esi laisvas daryti tai, kas iš tiesų yra gera ir teisinga? Ar pasiduosi beprasmei ir ne vieno žmogaus gyvenimą griaunančiai euforijai? Euforijai, kuri suardys ilgai kurtą tavo, tavo šeimos ir kitų artimųjų gyvenimo naratyvą, bet neabejotinai gana greitai pasibaigs. O pasibaigusi paliks žaizdas, kaltę ir gėdą, kurias dabar tikriausiai neigi... Pasitikėjimas tavimi jau sugriuvo. Ir kalta ne vien ji.
Prabilau apie tavo žmonos kaltę. Turiu omeny tai, kad jaučiau, jog ji elgėsi taip, lyg stumtų tave į šį įsimylėjimą. Žmona pernelyg tavim pasitikėjo (buvo užkėlusi ant tyrumo ir sąžiningumo pjedestalo, kartojo, koks geras ir mylintis esi), todėl leido sau ir tau atskirai keliauti, linksmintis ir laisvai bendrauti su priešingos lyties asmenimis. O tu juk nekaltas, kaip nekalti yra vaikai – darei, ką tau leido, pats nesusivokdamas, kad eini į „priklausomybę“ (juk tik pakankamai suaugę gali susivokti ir tik pakankamai stiprūs gali save sustabdyti).
Taip, leido – nors jūs „tardavotės“ dėl visų klausimų, bet visada buvo akivaizdu (ką turbūt dabar supranti ir tu), kad būtent ji suformuluodavo atsakymus. Ji buvo jūsų šeimos galva – ji ne tik suteikia leidimą ar nustato draudimą, bet rodo kryptį jūsų šeimos gyvenimui bei atskiriems sprendimams. Ji vis aukštyn kėlė kartelę ne tik sau, bet jums abiem. Todėl ne tik ji pati, bet iš dalies dėl to ir tu tapai gana ryškia asmenybe, kuria mes visi žavėjomės.
Jaučiu, kad dabar žmonos valdingumą tu ėmei laikyti jos yda ir kalte. Reikia gi pasiteisinimo, kodėl tavo neištikimybės atveju esi kaltas ne tu. Bet aš tau noriu pasakyti, kaip tai matėsi iš šalies – tokį „didelį kūdikį“, koks santuokoje buvai tu, reikėjo globoti. Ir natūralu, kad per daug metų tai po truputį užgožė tavo laisvę.
Aš daug kartų stebėjau, kaip tu žodžiais, darbais ir net judesiais pritardavai viskam, ką ji sakė ir darė, linksėdavai ir šokdavai pildyti kiekvieną jos užgaidą. Iš vienos pusės – galima manyti, koks nuostabus vyras tu buvai. O man buvo baisu matyti, kaip tavo „silpnumas“ leido išsikreipti jūsų šeimos santykiams. Ir svarbiausia – kaip tavo žmonai trūko tvirto vyro, kuris nuimtų nuo jos pernelyg didelę atsakomybės ir šeimos vizijos formavimo naštą; kuris padėtų susiorientuoti, nenukrypti per toli į vieną ar kitą pusę, vis į kraštutinumus...
Taip, geriausia, kai santuokoje yra du lygiaverčiai žmonės, kurie vienas kitą pataisydami, neretai konfliktuodami, ieško teisingo bendro gyvenimo kelio, gludina vienas kito savybes ir padeda vienas kitam pamatyti savo klaidas.
Blogai, kai vyras leidžia išsikeroti viskam, ko užsigeidžia veržlios moters širdis. Jai, kaip ir kiekvienam kitam žmogui, reikia „stabdžių ir atsvarų“, o tu šios sutuoktinio pareigos neatlikai. Ir jūs (kaip ir daug kitų šeimų, kuriose vienas valdingas, o kitas be galo nuolaidus), priėjote liepto galą – susižavėjęs kita moterimi, tu iškėlei kaip priekaištą žmonai tai, ką pats kasdien puoselėjai savo silpnumu.
Meilė dviem moterims nėra jokia meilė. Tai gryna savimeilė, dviguba savimeilė, o gal net savimeilė kvadratu. Tu bijai prarasti žmoną, kuri tau reikalinga kaip oras, nes davė be galo daug, ir jau užsimanei kitos, „euforijos šaltinio“.
Nors dabar nei vienas to nepripažįstate, bet faktas yra paprastas – tu griauni abiejų moterų gyvenimus dėl savo paties gerovės (kurią irgi galų gale sugriausi). Ir visiškai nesvarbu, kad šitam gyvenimų griovimui (kurį jūs visi vadinate meile) tu gavai abiejų moterų sutikimą. Tu gi pats giliai širdyje jauti, ką tai reiškia.
Nesvarbu, kokiomis „filosofijomis“ dabar stengiatės maskuoti atsiveriančias žaizdas, jos jau niekada iki galo nesugys.
Iš tiesų mylintis žmogus siekia gero ne sau, bet tam, kurį myli. Mylintysis pats aukojasi dėl kito, o ne dėl savo aistros aukoja tai, kas jiems abiem brangiausia. Ne euforija, bet darni šeima visais laikais buvo, yra ir bus brangiausia ir prasmingiausia, ką žmogus gali savo gyvenime sukurti. Gali išsisukinėti, racionalizuoti, ieškoti teorinių pasiteisinimų, bet nuo šitos tiesos nepabėgsi.
Nors ir su trūkumais, nors valdinga ir klystanti, tavo žmona yra išskirtinė moteris. Ji ne tik be galo stipri, ji nepaprastai, išskirtinai gera. Tavo žmona dėl tavęs paaukojo didelę dalį savo gyvenimo ir drąsiai už tave atiduotų gyvybę, jei to prireiktų. Ji nematė kitų, net širdimi buvo tau ištikima. Ji pagimdė tau nuostabų sūnų, kurį kartu auginote, atiduodami tiek daug jėgų...
O tu manai, kad tavo nauja „meilė“ daug dėl tavęs paaukos? Įsimylėjimas verčia vienas kitą matyti pakylėtai, situaciją nuspalvina rožinėmis spalvomis, tačiau iš tiesų ji irgi tik egoistiškai naudojasi tavimi kaip euforijos šaltiniu.
Kad ir ką tokioje būklėje suoktų, ji tave kaip musę iš barščių išmes iškart, kai sužinos apie tavo finansinę situaciją. O jeigu ne tada, tai iškart, kai pasibaigs „biocheminės reakcijos“. Ji greitai pamatys, kad tu pats neturi vizijos, kad negali būti lyderis santykiuose – kad gali tik sekti, bet ji negali vesti. Ir tu greitai pamatysi, ką reiškia „normali“ moteris.
Tada išsisklaidys biocheminiai kerai, tu išsimylėsi ir vėl grįši glaustis po žmonos sparneliu. Žinau, kad tave ji priims, nes yra neapsakomai gera. O tu, pasirodo, toli gražu nesi toks geras, kaip mes įsivaizdavome...
Per silpnas tu jai.