Pamenu, viename meme buvo atsiprašinėjama vagių, kurie dabar negali eiti į butus, nes visi sėdi namuose. Juokingas, bet tikriausiai jau senamadiškas pastebėjimas, nes dabar sukčiai pas mus prasibrauna per telefonus ir kompiuterius mums būnant namuose.
Taip pat BBC tinklalaidėje buvo paminėta didžiausia šios pandemijos metu įvykusi apgavystė, kai Prancūzijos kompanija karštligiškai ieškojo, kur gauti rankų dezinfekcijos priemonių ir užsisakė šios priemonės iš Singapūro už 15 milijonų eurų. Pasirodė, kad visa tai buvo tik fantazija – jokio dezinfekcinio skysčio prancūzams niekas iš Azijos neatsiuntė.
O štai kokia istorija nutiko mano draugei.
Viskas prasidėjo gana nekaltai. Instagramo paskyroje pasitikrinusi asmenines žinutes ji pastebėjo dviejų vyriškių žinutes. Vienas nuotraukoje buvo nusisukęs ir parašęs „Hi“, kitas nuotraukoje buvo atsisukęs ir parašęs „Labas. Gerai atrodai nuotraukose. Kaip gyveni?“
Tas pats žmogus buvo paspaudęs patiktukus po keliomis jos nuotraukomis.
Draugė neseniai buvo išgyvenusi skyrybas, todėl toks diskretiškas slaptas dėmesys pasirodė visai viliojantis. Keliaudama namo iš nuobodulio ar iš smalsumo ji atsakė anglišku vardu pasivadinusiam nepažįstamajam trumpai: „Sveikas. Ačiū. Kaip tu gyveni?“
Pirmasis jo atsakymas buvo keistas, atrodo, net susišnekėti buvo sunku. Vienas nelogiškas sakinys sekė kitą. Ji iš karto pagalvojo: na štai, ir vėl idiotas.
Paklausė, iš kur jis. Jis atsakė, kad iš Anglijos. Kai paklausė, iš kurios vietos Anglijoje, jis paklausė, iš kurios Anglijos vietos yra ji? Tada ji atsakė: „Tu esi iš Anglijos, o ne aš.“ Jis atsakė, kad yra iš Bornmuto.
Vėliau jis papasakojo, kad dabar gyvena ne Anglijoje, o Afganistane, nes yra britų armijos kareivis, dislokuotas Kabule ir atliekantis ten misiją. Negana to, yra daktaras. Vėliau žinutėse jis išdidžiai rašydavo: „Labas, mieloji, iš Kabulo, Afganistano!“ Reikia pripažinti tai draugei darė įspūdį. Stiprus bebaimis vyriškis, kareivis, ir dar poetiškas. Pasakojo, kad yra indės ir brito vaikas, abu tėvai jau mirę. Paklausus, kaip tai galėjo atsitikti, daugiau nieko nepasakojo.
Apie savo šeimą rašė, kad yra išsiskyręs ir turi penkerių metų sūnų. Netgi atsiuntė dvi nuotraukas, kuriose jis leidžia laiką su mažu berniuku. Nuotraukose jis atrodė panašus į berniuką. Apie buvusią žmoną atsiliepė neigiamai, nes ji buvusi neištikima su jo geriausiu draugu. Jis juos užklupęs jų vedybinėje lovoje netikėtai grįžęs namo.
Visa tai, ką jis pasakojo, matėsi ir jo uždarame instagramo profilyje, kurį vėliau visiškai ištrynė. Paklaustas, kodėl taip padarė, atsakė, kad yra Afganistane misijoje ir negali turėti paskyros, kurią neva gali susekti Talibano teroristai.
Jo paskyroje buvo sportiško vyriškio nuotraukos, kuriose jis prisitraukinėja sporto salėje, darosi asmenukę vilkintis labai aptempta palaidine, išryškinančia rankų ir pečių raumenis. Kitose nuotraukose matėsi, kad jo rankos ištatuiruotos iki krumplių.
Buvo nuotraukų iš gamtos, karinių stovyklaviečių, palapinių, kalnų, šiek tiek gyvūnėlių nuotraukų, buvo net du video. Viename iš jų jis buvo su kostiumu ir „50 pilkų atspalvių“ tipo kauke. Šalia stovėjo du kiti vyriškiai taip pat su kaukėmis. Antrame video jis kalbėjo važiuodamas automobiliu apie užkandžius. Šiame video jis keistai pakomentavo: „Kam aš čia kalbu? Sau kalbu.“
Jo paties komentarai po nuotraukomis buvo trumpi, bet šmaikštūs ir susiję su kariniu gyvenimu. Buvo keletas nuotraukų, kur figūravo ir vienas keistas „Hanged man“ simbolis, lietuviškai „Pakabintasis“, kaip tatuiruočių motyvas. Beje, „Pakabintasis“, kaip aiškina taro kortų reikšmė, yra simbolis žmogaus, kuris į pasaulį žiūri iš vaisai kitos perspektyvos nei daugelis. Yra aiškinama, kad „Pakabintasis“ yra ramus nes kabo savo noru.
Patiktukų ir sekėjų šis profilis beveik neturėjo. Gal dėl to, kad buvo uždaras, o gal dėl to, kad netikras, nežinia. Tai lieka paslaptimi. Tačiau iš šio profilio jis sekė nemažai moterų, taip pat iš Lietuvos ir Azijos. Kai kurių moterų profilyje jis buvo paspaudęs patiktukus po kiekviena moters asmenine nuotrauka.
Gana greitai jis pasiūlė nesikalbėti instagrame, persikelti į kitą programėlę. Kaip vėliau sužinojo draugė, tai tipiškas tokių sukčių žingsnis. Greičiausiai tai yra šiek tiek saugesnė aplinka pokalbiams nei populiarusis instagramas.
Šis bendravimas, kuris buvo panašus į romantišką draugystę, truko apie pusmetį – nuo sausio pabaigos iki birželio pradžios. Kaip sako draugė, visko neišpasakosi, bet bendravimas buvo intensyvus. Naujasis draugas kiekvieną rytą parašydavo poetišką pasisveikinimą: „Sveika mieloji, linkiu, kad ši diena tau atneštų vien tik gėrį.“ Arba „Labas rytas, gražuole. Kaip miegojai?“ Vėliau pasiteiraudavo, ar diena jai einasi gerai ir ar pasaulis su ja elgiasi teisingai. Vakare taip pat vykdavo ilgi pokalbiai, kurie baigdavosi palinkėjimais saldžių sapnų.
Daug kam gali pasirodyti, kad tokio pobūdžio susirašinėjimas buvo erotiškas, bet iš tikro tai buvo diskusijos apie gyvenimą, norus, religiją, politiką, istoriją, sapnus, sportą, rasizmą, gyvenimo planus ir svajones, klasikinę ir populiariąją muziką, pasaulyje siaučiantį virusą.
Psichologiškai jis ruošė mano draugę tam, kas atsitiko vėliau. Jis uždavinėjo tokius klausimus, kaip „Jeigu laimėtum loterijoje, kaip išleistum pinigus?“ „Kokios tavo svajonės?“ „Ką manai apie internetinius mokymus?“ „Kur norėtum praleisti savo atostogas?“ „Kokį verslą įkurtum jeigu žinotum, kad tikrai pasiseks?“ „Kokia veikla užsiimtum jeigu neturėtum jokių finansinių rūpesčių?“, „Ką įsigytum pirmiausiai, jeigu gautum daug pinigų?“
Buvo ir daugybė labai kasdieniškų ir pasikartojančių klausimų tokių, kaip „Ką šiandien valgei pusryčiams?“ „Ką valgei pietums?“ Ką labiausiai mėgsti?“ Buvo ir romantiško pobūdžio tekstų, tokių, kaip „Ar tavo širdyje yra vietos man? Ar tu man suteiksi šansą? Aš tik noriu, kad mes turėtume nuostabią ateitį, kupiną laimės. Ar tu ką nors man jauti? Tai, ką tau jaučiu, yra taip stipru. Mums tikrai reikia pabandyti duoti sau šansą.“
Daugiausiai klausimus užduodavo jis, kuriuos tikriausiai ėmė iš interneto, tačiau ir pats visada atsakydavo įdomiai. Atrodė, kad buvo išprusęs ir apsiskaitęs. Klausė, kokia jos mėgstama knyga ir pasidalino, kad jo mėgstama knyga yra Roberto Greene'o „48 Laws of Power“. Beje, tai knyga apie didžiausias istorijoje įvykdytas suktybes, kur apgaudinėjami žmonės yra vadinami „mulkiais“ (angl. sucker).
Kartą savaitgalį draugė kalbėjosi su savo naujuoju draugu telefonu ir sumanė nuvalyti telefono ekraną. Bevalydama tikriausiai užkliudė skambučio žymę ir pradėjo jam skambinti, bet išsigandusi greitai nutraukė skambutį.
Staiga jis pratrūko: „Aš tau sakiau, kad man skambinti negalima! Aš juk tarnyboje. Ar nori įvelti į bėdą?“
„Aš nieko nenoriu įvelti į bėdą, – išsigynė draugė, – tik valiau telefoną“.
Susirašinėjimas tęsėsi.
Po kiek laiko naujasis draugas, paprastai labai paslaptingas, kažkodėl kartą paatviravo, kad vyksta į misiją su Talibano teroristais. Tada buvo dingęs ir nerašė žinučių keletą dienų. Vėliau paaiškėjo, kodėl.
Vieną rytą jis parašė: „Aš noriu kai kuo su tavimi pasidalinti. Noriu pateikti paraišką pasitraukti iš tarnybos, kad galėčiau susitikti su tavimi. Norėčiau, kad susitikę pakalbėtume apie mūsų ateitį. Tačiau prieš tai noriu tau atsiųsti paketą. Aš negaliu su savimi pasiimti to, kas yra pakete, nes išvykstant mane tikrins. Todėl noriu tai atsiųsti tau, kad tu man tą paketą pasaugotum.“
Natūralu, draugė paklausė, kas tame pakete.
„Pakete yra brangakmeniai ir deimantai. Aš juos panaudosiu investicijai į savo ūkį, kai pasitrauksiu iš armijos. Dėl jų su tavimi galėsiu gyventi laisvą ir nepriklausomą gyvenimą“, – atsakė.
Draugė sumišo. Tik paklausė: „Deimantai? Iš kur tu juos gavai?“
Jis atsakė: „Gavau juos iš Talibano teroristo, kai dalyvavome gelbėjimo misijoje.“
Dar po kiek įkalbinėjimų, nekaltų pokalbių apie orą, maistą, dienos planus jis išprašė iš jos adresą, kad galėtų atsiųsti siuntinį. Nors ji ir nenorėjo duoti adreso, nes manė, kad tai tik pokštas, bet galiausiai surizikavo. Ji rašė jam, kad, jeigu nelegalu siuntinio turinį pasiimti, bus nelegalu jį ir siųsti. Rašė jam, kad paketas bus sustabdytas muitinėje, reiks mokėti baudas. Jis neatlyžo ir įtikinėjo, kad paketas bus pasiųstas kaip speciali karinė siunta, kuri bus pristatyta jai tiesiai į namus.
„Mieloji, tu tik nesijaudink, – rašė jis, – viskas bus gerai.“
Vėliau sekė fiktyvus laiškas iš kurjerių kompanijos, kurios internetinis puslapis, kaip rodė paieška internete, buvo suspenduotas.
Pradžioje kurjeris tik paklausė, ar tai jos adresas, o kitame laiške jau buvo rašoma, kad metalinė dėžė buvo sustabdyta Turkijos muitinėje ir Turkijos pareigūnai reikalauja ją peršviesti dėl terorizmo grėsmės. Muito mokestis – 2900 eurų.
Kai draugei pradėjo skambinti iš mobilaus numerio, registruoto Turkijoje, ji ne juokais išsigando ir pradėjusi ieškoti internete rado, kad jos atvejis – tipiška vadinamoji romantinė apgavystė („romantic/dating scam“) arba pasitikėjimo žaidimas (angl. confidende trick). Ji taip pat rado, kad JAV yra populiaru apsimesti kariškiu, nes moterims tai sukelia susižavėjimą ir pasitikėjimą. Tikrieji kariškiai ir jų žmonos žino, kad sukčiai naudojasi jų įvaizdžiu, bet nieko negali padaryti.
Internete įvedus žodžius „Internet scam“ (internetinė apgavystė) galima rasti daug vyrų ir moterų pasakojimų, kaip sukčiai po kiek laiko atvirai arba užmaskuotai paprašo pinigų.
Po skambučio iš Turkijos draugei buvo atsiųstos mokėjimo detalės, nurodyta, kur pervesti šį kartą jau tik 2800 eurų.
Draugei viskas iškart tapo aišku ir ji skubiai užblokavo tiek turko numerį, tiek susirašinėjimo draugo „Hangouts“ profilį. Sukčius dar bandė su ja susisiekti vėl rašydamas instagrame, bet daugiau ji niekam neatsakinėjo.
Draugė norėjo tik pabendrauti bei praskaidrinti vienatvę. Naujiems artimiems santykiams ji dar nebuvo pasiruošusi, tačiau ši patirtis parodė, kad susirašinėjimas jau pasikeitė ir nėra toks, koks buvo.
Nors draugė niekada iki galo netikėjo viskuo, ką susirašinėjimo draugas rašė, bet būti apgautai buvo išties nemalonu. Daugiau ji prisiekė niekada neatsakinėti į nepažįstamų žmonių kvietimus paplepėti internete. Ji sako, kad baisiausia yra tai, jog tokiu atveju esi visiškai vienas, o sukčiai yra nepasiekiami.
Skaitydama apie tokius atvejus draugė rado kvietimą užregistruoti savo atvejį nepriklausomoje JAV vyriausybės agentūros (Federal Trade Comission) svetainėje. Tą padariusi gavo atsakymą, kad šis atvejis užregistruotas.
Tikriausiai tai laiminga pabaiga. Ji linki visiems likti budriems, ypač pandemijų metu, kai sukčiai naudojasi proga, ir pirmiausiai papasakoti artimiems žmonėms apie tai, kas vyksta ir su kuo susirašinėjate. Jeigu jie pasakys, kad kažkas čia ne taip, vadinasi taip ir yra. Kažkodėl pačiam tai pamatyti ir suvokti yra daug sunkiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
