Prisiminė savo mokyklą: tai sąmoningumo, savarankiškumo ir bendrystės ugdymo tvirtovė

„Raudonukė“, „šūlė“ – taip vadinome savo mokyklą, Kapsuko (dabar – Marijampolė) Vinco Mykolaičio – Putino vidurinę mokyklą – internatą, nes pastatyta iš ryškiai raudonų plytų, o joje buvo sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Nuo 1923 iki 1940 metų čia veikė Marijonų gimnazija (beje, ir miesto pavadinimas kildinamas iš jame XVIII a. įsikūrusio Marijonų vienuolyno vardo). 

 Visapusiškai parengti internato auklėtiniai nesunkiai įstodavo į aukštąsias mokyklas, kai kuriais metais net pusė laidos.<br> 123rf nuotr.
 Visapusiškai parengti internato auklėtiniai nesunkiai įstodavo į aukštąsias mokyklas, kai kuriais metais net pusė laidos.<br> 123rf nuotr.
 Marijampolės Marijonų gimnazija.<br>Nuotr. iš Marijampolės Marijonų gimnazijos feisbuko paskyros.
 Marijampolės Marijonų gimnazija.<br>Nuotr. iš Marijampolės Marijonų gimnazijos feisbuko paskyros.
 Visapusiškai parengti internato auklėtiniai nesunkiai įstodavo į aukštąsias mokyklas, kai kuriais metais net pusė laidos.<br> 123rf nuotr.
 Visapusiškai parengti internato auklėtiniai nesunkiai įstodavo į aukštąsias mokyklas, kai kuriais metais net pusė laidos.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Romaldas Abugelis

Sep 7, 2020, 1:47 PM

Baigiau mokyklą daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius, tačiau rugsėjis, net ir nešdamas darganas, rūkus ir kitus niūrius rudens ženklus, kasmet atgaivina šviesius mokyklinius prisiminimus. Internatas buvo įsteigtas 1956 metais, jame mokėsi vaikai iš keliolikos rajonų. 

Į šią mokyklą buvo priimami daugiausia našlaičiai, pusiau našlaičiai, vienišų motinų vaikai, atžalos iš daugiavaikių šeimų. Mokiniai buvo aprūpinti nuo adatos iki palto, nuo maisto iki vietos bendrabutyje. 

Šeimoje augome septyniese, todėl trijų iš jų mokymasis internate buvo didžiulė parama tėvams, dirbusiems kolūkyje (motina buvo melžėja, tėtis dirbo kiaulių fermoje), o vėliau gavusiems tik 12 ir 20 rublių pensijas. 

Maitinimas mokykloje buvo organizuojamas keturis kartus per dieną. Prisimenu, kad priešpiečiams dažnai gaudavome obuolių ir kitų vaisių, o mėgstamiausias vakarienės patiekalas buvo pieniška sriuba su duona ir sviestu. 

Kas savaitę eidavome į miesto pirtį, nes bendrabučiuose šilto vandens nebuvo. Pakeliui stengdavomės užsukti į senąsias miesto kapines, labai magėjo vis žvilgtelėti į didžiulį rašytojos Žemaitės antkapinį paminklą – knygą.

Mokykla buvo išskirtinė ne tik ir ne tiek mokinių aprūpinimo prasme, kiek jų visapusišku lavinimu. Tuometinis mokyklos direktorius Valentinas Spurga (mokyklai jis vadovavo daugiau kaip 20 metų, vėliau dirbo Švietimo ministru) buvo subūręs labai profesionalių ir savo darbui pasišventusių mokytojų ir auklėtojų kolektyvą. Lietuvių kalbos mokytoja su ašaromis akyse pasakodavo apie iškiliausius mūsų tautos rašytojus, o aktyviai veikęs literatų būrelis ir literatūrinės šventės „Pavasaris rudenį“ išugdė poetes, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Nijolę Miliauskaitę – Bložienę ir „Poezijos pavasario“ laureatę Zitą Mažeikaitę – Sajienę. Muzikos mokytojas buvo subūręs ne tik kelis chorus, orkestrą, estradinį ansamblį, bet ir sugebėjo parengti berniukų ansamblį (oktetą) sėkmingam pasirodymui pirmojoje respublikinėje „Dainų dainelėje“. Moksleiviai skindavo pergales olimpiadose, mokyklos tinklininkai sudarė miesto komandos branduolį.

Prasminga veikla buvo užpildyta kiekviena valanda po pamokų. Tarp pietų ir vakarienės – pamokų ruoša klasėje, darbas dalykiniuose, techniniuose, saviveiklos ir sporto būreliuose, įvairiose sekcijose.

Panašia veikla buvome užimti ir po vakarienės. Buvome mokomi etiketo: kaip sveikintis, elgtis viešoje vietoje ir prie stalo, bendrauti su kitais žmonėmis, rengtis. Kad netektų raudonuoti šokant vestuvinį valsą, vakarais vyresnių klasių mokiniai buvo mokomi jį šokti. Išmokome ir kai kuriuos pramoginius šokius.

Kartais pagalvoju, kaipgi visur ir suspėdavome. Aš lankiau chorą, berniukų ansamblį, šokių būrelį, tinklinį miesto vaikinų komandoje, stalių fakultatyvo grupę... Kažkaip likdavo laiko įvairius darbus nudirbti, į miestą išeiti ir dar papramogauti daugybėje mokykloje rengiamų spalvingų švenčių. Teisus buvo Benjaminas Franklinas, pasakęs: „Jeigu nori turėti laisvalaikį, negaišk laiko“. Mūsų laikas buvo taip suplanuotas, kad nebuvo laiko... laiko gaišimui.

Klasės auklėtojai bendraudavo su mumis įvairiomis temomis, užsukę į kambarius vakarais surengdavo tikras „atvirumo valandėles“. Su buvusia klasės auklėtoja palaikau ryšį iki šių dienų. Pabendrauti su savo auklėtiniais į bendrabutį dažnokai užsukdavo ir mokyklos direktorius. Mokyklos vadovas dar rengdavo specialius užsiėmimus savęs pažinimo, saviugdos, saviauklos bei kitomis subtiliai ir išradingai pateikiamomis temomis.

Į atmintį įstrigęs ir itin kryptingas darbinis auklėjimas. Mes padėjome nudirbti kai kuriuos darbus virtuvėje, patys pasidengdavome stalus vakarienei, tvarkėme aplinką, želdinius ir gėlynus, dirbome kelių dešimčių hektarų mokyklos pagalbiniame – mokomajame ūkyje, didžiuliame šiltnamyje, prižiūrėjome beveik šimtą inspektų. Mokytojai, auklėtojai taip pat dirbdavo kartu su mumis. Pasibaigus mokslo metams dar 2 – 3 savaites atlikdavome gamybinę praktiką.

Be to, fakultatyvinėse grupėse buvo ruošiami šaltkalviai, staliai, siuvėjos. Kiek anksčiau – dar ir daržininkai – sodininkai, kulinarai, bibliotekininkai. Aš pasirinkau stalių grupę. Matyt todėl, kad tėtis droždavo klumpes, pynė krepšius, darė įvairius medinius įrankius ir namų apyvokos daiktus. Besimokydamas mokykloje įgijau ir staliaus III kategorijos kvalifikaciją. Gyvenime tai labai pravertė.

Stalių grupėse vaikinai gamino rėmelius, dėžes, grėblius, kilpeles karnizams, lankstus, kibirėlius, kepimo skardas, rogutes, staliukus, spinteles, lentynas knygoms, suvenyrus ir daugelį kitų dalykų, kurie buvo panaudojami mokyklos reikmėms. Mergaitės siuvo portjeras, staltieses, drabužius, gamino tautines juosteles...

Moksleivių pasiekimai moksle, elgesys ir darbinė veikla buvo fiksuojama, veikė ištisa motyvavimo sistema. Stropiausi, darbščiausi ir gerai besielgiantys mokiniai ir atskiros klasės buvo paskatinamos įvairiomis išvykomis ir ekskursijomis. Daugelį jų prisimenu iki šių dienų. Atmintyje įstrigusi pirmoji pažintis su lazeriais Vilniuje Fizikos institute, pirmasis pasimatymas su Baltijos jūra Palangoje, išvykos į Estiją, Kauno dramos ir kitus teatrus, Anykščius. Būdavo organizuojamos ir mokomosios išvykos pagal mokomų dalykų turinį – į Kauno zoologijos sodą, į žymių rašytojų gimtas vietas, cukraus fabriką ir kitas įvairias gamyklas.

Vis tik suvaldyti penkių šimtų moksleivių armiją buvo nelengvas uždavinys, todėl veikė gana griežtos vidaus tvarkos taisyklės. Mokyklos teritorija buvo aptverta, į miestą buvo galima išeiti tik gavus raštišką leidimą, kuriame buvo įrašoma, iki kurios valandos turi sugrįžti į mokyklą. Kai kas sakydavo, kad pas mus tvarka kaip armijoje, kai kurie šmaikštavo, kad gyvename kaip vienuoliai, nes visi mokiniai netilpo naujai pastatytame 450 vietų bendrabutyje, todėl dalis jų gyveno buvusio vienuolyno pastate.

Ir iš tiesų – diena prasidėdavo ir baigdavosi skambučiu. Signalas keltis, signalas mankštintis mokyklos aikštėje visais metų laikais, signalas į pamokas – ir taip iki skambučio nakties miegui. Beje, grįždami iš mankštos užsukdavome į sandėliuką pasiimti kibirų ir skudurų kambarių plovimui. Nepriekaištingai pakloję lovas, sutvarkę patalpas, išvaškavę ir šepečiu išblizginę dar ir koridoriaus grindis, išskubėdavome pusryčiauti.

Visapusiškai parengti internato auklėtiniai nesunkiai įstodavo į aukštąsias mokyklas, kai kuriais metais net pusė laidos. Nuoširdžių, savo darbui atsidavusių mokytojų ir auklėtojų įtaka buvo tokia didelė, kad dauguma baigusiųjų pasirinko pedagogo profesiją.

Kol mokykla veikė, turėjome labai gražią ir prasmingą tradiciją – kasmet vasario pirmąjį šeštadienį susirinkti į bendrą baigusiųjų ją ir mokytojų susitikimą. Internatą uždarius, 2000 m. į ją sugrįžo teisėti šeimininkai – Marijampolės Marijonų gimnazija. „Raudonukė“ išdidžiai tebestovi.

Visada ją prisiminsiu kaip sąmoningumo, savarankiškumo ir bendrystės ugdymo tvirtovę.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.