Kreiptis pagalbos į artimuosius ar drauges negaliu, nes niekas nežino situacijos, į kurią įsipainiojau.
Man 34 metai. Nesu ištekėjusi, tačiau tam yra svarių priežasčių. Faktas yra tas, kad vyras, kurį myliu, yra vedęs. Ir tai yra mano viršininkas.
Kai įsidarbinau, man iškart patiko mano šefas – draugiškas, lengvai bendraujantis, mielai padedantis.
Praėjus kiek laiko pajutau, kad iš jo sklinda simpatija – jis lengvai flirtuodavo ir juokaudavo. Tik niekada nebuvo nei priekabiavimo, nei kitų panašių dalykų.
Artėjo Kalėdos, prasidėjo šventiniai vakarėliai. Mūsų įmonė šventė restorane – buvo daug linksmybių, vaišių, šokių.
Per vieną šokį šefas man į ausį pasakė, kad aš jam jau seniai patinku. Net nutirpau iš netikėtumo. Žinoma, kad buvo malonu, tačiau kartu ir netikėta.
Dar po kelių šokių pasakė, kad nori šią naktį praleisti su manim.
Iš restorano išvažiavome pas mane. Taip prasidėjo mūsų slaptas romanas.
Praėjo beveik treji metai. Visą tą laiką mes susitikinėjame slapta. Apie mus neįtaria niekas – nei kolegos, nei jo žmona. Darbe mes atsargūs – atsigriebiame susitikę mano bute ar viešbutyje.
Sako, kad su žmona beveik nebesimyli, nes jai to nereikia. Pasakysiu atvirai, ką bijo ar vengia įvardyti visos žmonos: tik nuo jūsų, mielosios, elgesio lovoje priklausys, ar vyras liks jums ištikimas. Tai taip paprasta, kad net stebiuosi, kaip to iki šiol moterys nežino! O jeigu žino – kodėl nepaiso?
Seksas seksu, tačiau mus sieja ne tik jis. Ir treji metai – pakankamai daug, kad mūsų santykiai peraugtų į kitą lygį ar nutrūktų. Bet...
Mano bosas nesiruošia skirtis su žmona. O aš nedrįstu ko nors iš jo reikalauti. Netgi bijau, kad jeigu pradėsiu reikšti pretenzijas, aš jam galiu tapti neįdomi. Net mintyse bijau apie tai pagalvoti...
Per tą laiką mane į pasimatymus kvietė net keli vyrai – juk visi aplinkui mato, kad esu viena. Nė vienam neatsakiau.
Vienas jų – mano buvęs kursiokas, kuris man dėmesį rodė dar universitete.
Retkarčiais susitinkame išgerti kavos. Jis dažnai užsimena apie savo simpatiją man, tačiau aš kaskart nusuku kalbą kitur. Esu iki kaklo įsimylėjusi ir nenoriu matyti jokio kito vyro.
Kitas mano gerbėjas – mano kolega. Jis man nuolat rodo dėmesį – atneša kavos, parūpina ko nors skanaus. Per pietų pertrauką visuomet stengiasi atsisėsti šalia, o kai man sunku, ištinka kokie nors nemalonumai ar esu nekokios nuotaikos, visuomet padeda. Jis tikrai mielas.
Būtent jis man dovanoja pačias gražiausias gėles per gimtadienį. Ne kartą yra užsiminęs apie tai, kad galėtume nueiti į kiną ar pavakarieniauti. Bet aš toliau vaidinu neprieinamą – juk nesakysiu jam, kad aš negaliu eiti su juo į restoraną, nes miegu su mūsų šefu.
O šiuo metu aš visiškai sutrikusi. Laikas tiksi. Turiu vyrą, kurį beprotiškai myliu. Ir jis tikina, kad mane myli kaip nieko anksčiau nemylėjo.
Kita vertus, jis yra įsipareigojęs ir, ko gero, niekas nepasikeis – taip ir liksiu jam tik meilužė.
Bet tuo pat metu aš negaliu jo mesti, nes myliu. Patikėkit, tai tikrai kankinantis jausmas – jaučiuosi vieniša, tačiau nieko negaliu pakeisti.
Galėčiau užmegzti santykius su vienu iš savo gerbėjų, kurių nereikėtų slėpti, su kuriais galėčiau pasirodyti mieste, pas tėvus, draugus. Bet kaip galima savo noru atsisakyti meilės? Net jeigu ji skirta vedusiam vyrui?
Nuoširdžiai – nežinau, ką daryti. Ar gali būti, kad dar būsiu laiminga su juo? Gal jūs žinote panašių pavyzdžių? Padėkite apsispręsti, prašau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
