Mamos elgesys – lyg peilis į nugarą: to nelinkiu nė vienam

Santykiai šeimoje – visuomet sudėtingas dalykas. Bet dar sunkiau, kai patys tėvai skatina nelygybę. Įdomu, ar daug tokių šeimų, kaip mūsų?

Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Tėvai, ypač mama, nuolatos rūpindavosi jaunėle mano seserimi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. <br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Vyresnioji sesuo

Sep 27, 2020, 6:42 PM, atnaujinta Sep 29, 2020, 8:06 AM

Tarp mūsų su seserimi – 7 metų skirtumas. Nuo pat jos gimimo buvau auklė, mama, tėtis, mokytoja ir gynėja.

Tėvai manęs susilaukė būdami jauni, vos pradėję trečiąją dešimtį. Buvau vaikas, kaip ir kiti – nei tobula, nei netobula, tačiau savo tėvais visada didžiuodavausi. 

Išvaizda ir charakteriu esu panaši į tėvą. Jaučiu, kad jis mane myli, tik niekada to iš jo nesu to girdėjusi. Tačiau mama, man atrodo, mane mylėjo tik iki to momento, kai gimė mano sesuo. 

Labai laukiau jaunėlės sesutės, o kai ji gimė, migdydavau, stumdydavau vežimėlį, saugodavau, maitindavau, rengdavau... Beveik neprisimenu savo vaikystės – prisimenu tik savo pareigas, susijusias su sesers priežiūra. 

Nuo mažens tėvai jai skyrė daugiau dėmesio, ir dėl to nepykau – ji juk mažesnė. Tik dabar suprantu, kad savo meile ir rūpesčiu išpaikino ją ir sugadino jai gyvenimą.

Mes gyvenome name, aš turėjau savo kambarį. Atrodė, kad turiu visko: drabužių, žaislų, telefoną, kompiuterį. Bet man labai trūko kontakto su tėvais. 

Padėdavau tvarkytis namuose, darže ar sode, mokiausi normaliai. Už prastus pažymius buvau barama ir baudžiama, tačiau už gerą įvertinimą nesulaukdavau jokių pagyrų – neva taip ir turi būti. 

Mama man priekaištaudavo dėl menkiausių smulkmenų – net ir dėl tėvo išmėtytų daiktų ar nenuvalyto stalo. Kad ir kaip bandydavau mamai įtikti ar pasigerinti, apsimesdavo, kad to nemato.

Norėdavau pasikalbėti, pasidalinti tuo, kas man, kaip sakoma, guli „ant dūšios“, mama tik atšaudavo kažką panašaus: „Nekalbėk nesąmonių“ ar „Neišsigalvok“, ir pasiųsdavo plauti indų ar ravėti daržo. Su tėvais negalėjau tiesiog pasikalbėti, jie amžinai neturėjo laiko, stumdavo mane šalin, kad nelįsčiau su savo problemomis ar klausimais. 

Prisiminus tas dienas ir dabar apmaudu iki ašarų... Tai buvo lyg peilis į nugarą...

Paauglystėje susirgau psoriaze. Dėl nervinimosi liga paūmėdavo, tačiau nesinervinti negalėjau, tad mano būklė vis blogėjo.

O mano sesuo nuo pirmos klasės mokėsi prastai, nepasižymėjo darbštumu ar tvarkingumu. Namuose nepadėdavo, o už tai atsiimdavau aš.

Jeigu aš kažko paprašydavau, sakydavo, kad nėra pinigų, o jeigu ko nors prireikdavo sesutei – iškart atsirasdavo.

Tėvai, ypač mama, nuolatos ja rūpindavosi, lepindavo ją, o man širdį skaudindavo tai, kad su manim taip niekada nesielgė. 

Svajojau kuo greičiau pabėgti iš tėvų namų, ypač nuo mamos. Su džiaugsmu išvažiavau studijuoti į sostinę. Ištekėjau 24-erių, su vyru keletą metų pagyvenome nuomojame bute, abu dirbome, netrukus įsigijome savo būstą – iš tėvų nieko neprašiau ir neprašau.  

Mano jaunėlė, šiaip ne taip gavusi atestatą, įsidarbino pardavėja kosmetikos parduotuvėje. Man būtų gėda, tačiau mama iki šiol moka už sesers buto nuomą, siunčia maisto.  

Visiškai nesitikiu tėvų pagalbos, pati su vyru viską užsidirbome, kiek turime, tiek užtenka. Tačiau iki šiol aš, mamos žodžiais tariant, viską darau ne taip, aš jai vis užkliūvu, o štai sesuo – vargšelė, jai mat sunku iš algos pragyventi. Tad jai reikia padėti, ją reikia remti. 

Nepykstu ant sesers, netgi gaila man jos, nes iš esmės tokia nesavarankiška ją pavertė mama. To nelinkiu nė vienam.

Bet man įdomu: ar kitose šeimose taip pat? Ar tėvai sugeba vienodai mylėti du, tris vaikus?

Kol kas su vyru turime tik vieną sūnų. Bet aš dažnai pagalvoju: kai turėsime dar vieną vaiką, tikrai stengsiuosi padalinti meilę ir rūpestį taip, kad to užtektų visiems vaikams, kiek mes turėsime. Kad nė vienas nejaustų skriaudos...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.