Situacija buvo tokia. Su vaikais lankėmės vienoje sostinės poliklinikoje. Atlikę visas procedūras dar turėjome apsilankyti registratūroje.
Laukdama pastebėjau, kad toje vietoje, kur poliklinikoje matuojama temperatūra, blaškosi vyras – jis lyg ir norėjo praeiti, tačiau buvo sugrąžintas atgal prie temperatūros matavimo įrenginio, tuomet praleistas ir nusiųstas prie įrenginio, kur spausdinami talonėliai.
Atsispausdinęs talonėlį vyriškis atsistojo arčiau registratūros langelių laukti savo eilės. Po kelių akimirkų pasigirdo moters šauksmas: „Žiūrėkit, žiūrėkit – šis vyriškis tuojau nukris, jis kraujuoja...“
Su šia moterimi pasodinome vyriškį ant suolelio. Pastebėjau, kad vis smarkiau kraujuoja ranka – buvo perpjauti keli pirštai. Trauma buvo tikrai rimta.
Kaip supratau, vyras buvo šoko būsenoje – beveik nieko nekalbėjo, tik žiūrėjo į vieną tašką.
Pribėgau prie vieno registratūros langelio ir pasakiau, kad reikalinga skubi pagalba. Taip ir nesupratau, ar registratorė kažką suprato, nes susidarė įspūdis, jog ji neskuba nieko imtis.
Pribėgau prie kito – ten skubesnio veiksmo taip pat nesimatė. Sugrįžau prie to paties langelio, kur jau anksčiau kreipiausi pagalbos. Man buvo pasakyta – skambiname į kabinetą, ieškome gydytojo.
Vyras sėdėjo toliau ir vis labiau kraujavo. Tik po kurio laiko priėjo, kaip suprantu, registratūros darbuotoja, ir padavė popierinio rankšluosčio. Ir tai buvo daugiausia, ką galėjo pasiūlyti gydymo įstaigoje...
Padavė atsitraukusi, gal per 2 metrus, pasakė: „Palaikykit“ (net neapžiūrėjo traumos) ir dar paklausė, pas kokią gydytoją prisirašęs. Ir nuėjo.
Vyras visas išbalęs sėdėjo toliau ir laukė, ranka stipriai kraujavo. Registratūroje buvo pritaškyta kraujo. Akivaizdžiai matėsi, kad žmogui darosi silpna. Tik po kurio laiko priėjo ta pati darbuotoja ir nusivedė į liftą (ne rateliuose, neprilaikydama žmogaus).
Situacija pribloškė. Žmogui, kuriam – akivaizdu – reikalinga skubi medicininė pagalba, buvo paaiškinta, kad svarbiau yra pamatuoti temperatūrą, pasiimti talonėlį ir pasėdėti prie registratūros langelio.
Nieko nebesuprantu: tai kur galima sulaukti pagalbos, jei ne gydymo įstaigoje?
Nors, kita vertus, situacija pažįstama – pati kreipiausi į šią gydymo įstaigą, norėdama sulaukti skubios pagalbos springstančiam vaikui. Po užtrukusių skambinimų buvo skėstelėta rankomis ir pasakyta – niekuo negalime padėti, nes specialistas jau nebedirba. Gerai, kad pati susivokiau bėgti į ligoninę...
Net bijau pagalvoti, kas būtų, jei prireiktų pagalbos dėl širdies smūgio...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
