Nedvejodama atsakiau, kad taip! Išrėkiau taip garsiai, kad visa Baltija turbūt skambėjo. O dabar jau nebežinau...
Viskas pasikeitė, kai pradėjome planuoti mūsų svajonių vestuves. Išsirinkome bažnyčią, kur norėtume sujungti savo gyvenimus, užsakėme sodybą, žiedus, pradėjome ieškoti fotografų, muzikantų, sukūrėme pakvietimus svečiams ir taip toliau.
Spirgėjau ir laukiau tos akimirkos lyg stebuklo. Tačiau kai apsilankiau pas būsimo vyro tėvus ir išgirdau apie iškeltą sąlygą, man net noras tuoktis dingo.
Pasirodo, mes turime pasirašyti ikivedybinę sutartį, kad aš nepretenduoju į savo vyro turtą, o jis į mano. Pradėjau piktintis, kad tokios sutartys žemina mane, kaip būsimą šeimos narę. Ir tokia sutartis visiškai prieštarauja santuokai – ne sujungia du žmones, dvi šeimas, bet palieka užribyje.
Būsimas vyras su uošviais pradėjo raminti, kad tai tik eilinė procedūra. Jų giminėje tai jokia naujovė. Tai giminės tradicija, kurios laikėsi ir jo tėvai, ir dėdės, tetos, ir visi, kas tik tuokiasi jų giminėje. Sakė, kad tarp turtingų tai normalu, tiesiog taip bandoma apsaugoti giminės relikvijas ir turtą, kad skyrybų atveju jis liktų šeimoje.
Na taip, apie vedybines sutartis tikrai esu girdėjusi serialuose ir skaičiusi straipsniuose apie žvaigždes. Bet kad man su tuo susidurti teks, net nesapnavau. Nesu aukso ieškotoja, o ir mano būsimo vyro tėvai nei labai turtingi, nei kokios žvaigždės. Mokytoja ir dėstytojas. Koks dar turtas? Bobutės sodyba Dzūkijoje ir sodo namelis užmiestyje?
Toks požiūris siutina. Juk du žmonės sujungia savo gyvenimus, savo šeimas, gimines, du tampa vieniu. Tačiau vyro giminės taip nemano. Lovoje gulėkite kartu, o jau pinigus skaičiuokit kiekvienas į savo kojinę.
Aš esu paprasta mergina, nei mano tėvai turėjo aukso kasyklų, nei seneliai. Bet man nieko iš kitų ir nereikia, užtenka gyvenime tiek, kiek turiu ir dar užgyvensim su vyru.
Bet gi ne – dabar paaiškėja, kad jei su vyru ką nors ir užgyvensim, tai tik atskirai: jis – sau, aš – sau.
O kas, jei vyras sėkmingai dirbs, o aš auginsiu vaikus ir artimiausią dešimtmetį apskritai jokio darbo negalėsiu dirbti? Kas, jei po kelerių metų vyras mane paliks ir išmes į gatvę? Liksiu tik su mergautiniu „rankinuku“, kurį užgyvenau iki santuokos?
Kaip tuomet dalinsimės bendrą užgyventą turtą – pagalves, šaukštus ir vonios kilimėlį? Gal uošviams ir čekius dar reikės rinkti, kas ką įsigijo?
Visa tai man skamba labai neskaniai. Kol kas jokios sutarties nepasirašiau, net drebu iš pykčio vien pagalvojusi, kuo ta šeima mane laiko. Ir nežinau, kaip reikės pasielgti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
