Aš, pamenu, dar vaikas būdamas dažnai jo klausinėdavau apie karą ir gyvenimo žiaurumus, bet jis, man taip niekada ir nepapasakojo, ką išgyveno.
Palaidojęs žmoną ir atlikęs pareigą jis taip ir nerado meilės ir ramios vietos senatvėje.
Pamenu, glaudėsi pas sūnų, kuris jį kasdien mušdavo.
Ir vieną dieną atėjo į mūsų namus. Aš buvau dar mažas vaikas, labai apsidžiaugiau pamatęs senelį. Pamenu, paklausė dukters, ar galėtų pagyventi pas ją?
Ji tuomet piktai atsakė: pas ją nėra vietos. Tuomet jis ranka parodė į vonią ir pasakė, kad pamiegoti galėtų ir vonioje, deja, dukrai ir tai netiko.
Dukrai niekas netiko – ji net du abortus pasidarė, kad tik gyvenimas jai būtų lengvesnis.
Senelis netrukus mirė, gyvenimas bėgo, jo dukra lakstė į bažnyčią ir guodėsi kunigams, sakė, kokia ji gera, o visi kiti blogi.
Buvau sulaukęs jau garbaus amžiaus, kai aš nustojau ją vadinti motina. Kreipdavausi tik vardu. Tai jai labai nepatiko.
Kai paseno, užaugo anūkai, proanūkiai, ji vis tiek nesuprato savo nuodėmės. Pamenu, kaip išprotėjusi rėkdavo į telefoną ir klausdavo manęs, kodėl aš nustojau ją vadinti motina. Man sunku buvo rasti žodžius, kad paaiškinčiau jos klaidą.
Vieną dieną aš juos radau. Paskambinau jai ir pasakiau: „Aukok Dievui savo gyvenimą, o ne kitų“.
Jos klaida buvo ta, kad visi aplink ją gyvenantys turėjo kentėti, nors ji juos paaukojo, bet pati niekada neaukojo nieko. Visi kiti turėjo mirti ir būti žeminami arba pašalinami aborto metu, bet ji pati niekada nieko nepaaukojo.
Kai paskutinį karta su ja kalbėjau, ji įnirtingai rinko obuolius ir kriaušes. Aš jos paklausiau, ar negalėtų palikti nors ir kelių supuvusių obuolių paukščiams ir gyvūnams. Ji negalėjo ir to paaukoti...
Šią pamoką, šį patarimą labai dažnai kartoju savo anūkams – išmokite aukoti savo gyvenimą, o ne kitų!
Prisiminkite tai, kai žiūrėsite į savo senus tėvus, ir jums teks rinktis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
