Kaip dažnai nutinka, santuoka pradėjo byrėti gimus dukrelei. Daug laiko skyriau naujagimės priežiūrai, buvau nuolat pavargusi, neišsimiegojusi, išsekusi, užsisukusi sauskelnių, buteliukų, košyčių ir nešvarių drabužių rate.
Tuo metu dėmesio išsiilgęs vyras pradėjo sukti kitokį ratą – aplink kitas moteris. Ir kol aš po sunkios dienos svajojau apie dušą ir lovą, mano vyras taip pat svajojo apie lovą, tik ne santuokinę...
Nežinau, kada tiksliai užsimezgė romanas, tačiau kai mūsų mergaitei buvo dveji metukai, mūsų su sutuoktiniu santykiai buvo atšalę ir sustingę kaip vakarykštė manų košė. Vyro beveik niekada nebūdavo namuose, grįždavo tik naktimis, o kartais ir visai nepareidavo. Parą, dvi, tris...
Skaudu buvo. Beprotiškai sunkus laikas. Norėjau viską nutraukti ir skirtis. Pakeisti namų spynas ir nebeįsileisti jo į namus. Arba surinkti jo skudurus ir išmesti pro langą.
Visokių minčių buvo, bet susilaikydavau. Kartais dėl to, jog buvo gėda prieš kaimynus, kartais dėl to, jog bijojau, kad jis pasiims tuos daiktus ir tikrai nebegrįš namo.
Nepaisant išdavystės, norėjau išsaugoti šeimą. Mylėjau jį per daug stipriai, todėl atleidau ir meldžiausi, kad jis vėl būtų su mumis. Ne tiek dėl manęs, kiek dėl mūsų dukrelės.
Matydama, kaip jai reikia tėčio, kaip jai gera būti su juo, vieną dieną apsisprendžiau susigrąžinti savo vyrą iš paslaptingos meilužės glėbio.
Kartą pasekėme jį. Paprašiau draugės, kad pagelbėtų. Nusekėme iki namo, kuriame gyveno ta moteris. Namas buvo trijų aukštų, tad atsekti, į kurias duris pasibeldė mano vyras, nebuvo sunku.
Ilgai galvojau, kaip pasielgti. Ar nueiti pas ją, iškolioti ir patampyti už plaukų (to norėjau labiausiai), ar su ašaromis akyse prašyti, kad paliktų mūsų šeimą ramybėje, ar... Tačiau po to supratau, kad norint susigrąžinti vyrą, reikia veikti kitaip.
Nupirkau dėžutę ir į ją sudėjau daikčiukus, primenančius visas mums brangiausias akimirkas. Juos rinkau nuo to laiko, kai mudu susipažinome. Bilietus į koncertą, kai ėjome į pirmąjį pasimatymą, maišelį su gintaro gabaliukais, kuriuos rinkome kartu pajūryje per mūsų medaus mėnesį, pirmąją mūsų dukrelės echoskopo nuotrauką, pirmąją jos nuotrauką gimus, keletą mūsų nuotraukų kartu, kai dar buvome beprotiškai įsimylėję ir laimingi drauge.
Taip pat įdėjau savo vestuvinį žiedą, o prie jo pririšau kortelę su užrašu: „Vis dar labai karštai tave myliu“.
Nunešiau tą dėžutę į jo darbą ir paprašiau, kad kolegos padėtų ant jo stalo. Tą pačią dieną jis grįžo namo rankose laikydamas dėželę. Jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Jis apsikabino mane, pabučiavo ir atsiprašė.
„Aš taip pat tave vis dar karštai myliu, – pakuždėjo man į ausį. – Labai gailiuosi, ką padariau.“
Daugiau aš jo neklausinėjau apie tai, nekaltinau ir nepriekaištavau dėl nieko. Stengiausi nesigręžioti atgal. Tiesiog esu laiminga, kad jis grįžo pas mane.
Kaip suprantu, su ta moterimi jis iškart nutraukė santykius, nes baigėsi jo visi užsisėdėjimai po darbo ir komandiruotės. Dabar mes visi trys sukamės tame pačiame šeimos ratelyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
