„Matyt, žmonės pasigenda nuoširdžių žinučių, kalbėjimo apie alkoholizmą, kitas priklausomybes, apie požiūrį į gyvenimą ir mirtį“, – kalbėjo A.Skačkauskas. Daugiau apie jį skaitykite čia.
Dalijamės ištrauka iš antrosios A.Skačkausko knygos – „Neleisk angelui nukristi nuo peties 2“.
Trys istorijos apie meilę
Kai dar buvau studentas, kartu su jaunu pradedančiu uostamiesčio žurnalistu įsimylėjom vieną ilgakasę ir nuolat kvatojančią studentę. Rungėmės gražiais komplimentais ir gėlių puokštėmis ir, kai laimė pradėjo linkti mano pusėn, pastebėjau keistą tendenciją.
Buvo 90–ųjų pradžia, tuomet visi buvo pamišę nuo horoskopų. Kas tikėjo, kas netikėjo, bet beveik visi skaitė. Skaičiau ir aš.
Neatsimenu, nuo kurios dienos, tačiau staiga mano horoskopai vietiniame laikraštyje tapo baisiai negatyvūs. Buvo siūloma neiti iš namų, saugotis į nieką nevedančių santykių, iš viso neieškoti savo antros pusės, nes nepalankus laikas. Kiti gi Zodiako ženklai buvo palaiminti sėkme. Tapau atsargus ir nelaimingas, nes norom nenorom horoskopai darė savo.
Atitolo ir mano tiek ilgai kalbinta meilė, tiksliau, išėjo pas jauną žurnalistą. Tik po to, kai jie susituokė, iš draugų sužinojau, kad mano varžovas tuo metu buvo atsakingas už laikraščio horoskopus ir pats juos pakoreguodavo kaip reikia. Nuo to laiko netikiu horoskopais, bet džiaugiuosi jų santuoka, kuri trunka jau 30 metų.
*
Anądien sutikau pažįstamą, kurio seniai nemačiau. Paplepėjom apie šeimas, ligas ir prisiminėm bendrą draugą. Šis buvo didelis laisvo gyvenimo gerbėjas. Buvo vedęs kelis kartus ir laikui bėgant pabėgdavo pas jaunesnę. Visom palikdavo po vaikelį, o pats mėgavosi gyvenimu ir nenorėjo turėti nieko bendro su buvusiomis šeimomis ir savo atžalomis. Gyveno savo malonumui.
Tačiau gyvenimas mėgsta pusiausvyrą, ir žmogelis susirgo baisia liga.
– Žinai, vakar buvau pas jį, – prasitarė mano seniai matytas draugas. – Visas sukūdęs, vamzdeliais apkarstytas, nevaikšto ir vis keikia savo vaikus ir buvusias žmonas, kad neateina niekas jo aplankyti. Nežinojau, ką jam atsakyti. Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau mandarinų.
Kai atnešiau, jis jau miegojo. Pagalvojau, gal ir gerai, nes priekaištauti už jo buvusį gyvenimą nenoriu, o klausytis priekaištų irgi. Ir dar žinai... Parėjau iš jo namo ir labai stipriai ir ilgai laikiau savo žmoną glėbyje, bučiuodamas jos žilstelėjusius plaukus. Staiga supratau, kaip beprotiškai ją myliu.
Taip ir išsiskyrėm, supratę ką turime ir kokie esame laimingi.
*
Atvažiuoju pas mamą, o ten jos su buvusia klasioke geria kavą su pyragu. Kaip visada prisimena mokyklos laikus arba kalbasi apie ligas. Aš netrukdau, prisėdu šalia ir klausausi jų pokalbių. Panirusios į prisiminimus jos kažko susiginčija ir mamos klasiokės apatinė lūpa pradeda keistai virpėti, bet taip smarkiai, kad net žodžius ji taria užsikirsdama nuo to virpėjimo.
– Kas tau su ta lūpa? – jau susirūpinusi klausia mama.
– Ai, čia dėl skydliaukės ir nervų. Kai tik susinervuoju, ima taip virpėti, kad negaliu sustabdyt.
– O jetau, – mes ištariam kaip choru kartu su mama.
Tačiau jos klasiokė nusišypso:
– Čia dar niekis. Va mano diedukui tai Parkinsonas, o kai susinervuoja, tai visai rankos kratosi. Žinai, kai susipykstam, tai mano lūpa pradeda klebetuoti, o jo rankos maskatuojasi. Tada pasižiūrim vienas į kitą ir pradedam juoktis. Klipatėlės gi abudu.
Apsikabinam klebėdami kūno dalimis, pasibučiuojam, jei pataikom į lūpą, ir toliau vienas kitą mylim.
Kokia skirtinga yra meilė, ir kiek yra būdų jos netekti arba išsaugoti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
