Su savo vaikinu susipažinau kaip ir visi – inernetu. Pasirodė tobulas šeimos vyras, riteris ant balto žirgo. Apipylė mane dovanomis, ausis apkarstė makaronais ir pažadais apie didelį gražų namą, vaikučius ir svajonių gyvenimą.
Tik jis gyveno ne Lietuvoje, bet Švedijoje. Sunku buvo apsispręsti, ką daryti su tokiais santykiais.
Beveik metus draugavom per atstumą. Jis porąkart buvo atskridęs į Lietuvą.
Laikas drauge būdavo pasakiškas – restoranai, klubai, išvykos. Ko užsigeisdavau, viską gaudavau. Užsinoriu pasivaikščioti prie jūros – po trijų valandų mes jau geriam kokteilį ant Palangos tilto. Užsinoriu užmigti su vaizdu į Vilnių, mes jau viešbutyje-dangoraižyje grožimės naktiniu miestu gulėdami sūkurinėje vonioje.
Viskas atrodė pasaka. Buvau iki ausų įsimylėjusi. Galiausiai pernai prieš Kalėdas ryžausi pasinaudoti kvietimu ir nuvykti pas jį sutikti žiemos šventes. Susigundžiau pasilikti neapibrėžtam laikui, pagyventi kartu...
Kadangi mano darbas toks, kad galiu jį dirbti nuotoliniu būdu iš bet kurios vietos, atgalinio bilieto nenusipirkau. Kažkaip skrisdama tikėjausi, kad viskas ir toliau bus tobula, skrajojau padebesiais – negalėjau patikėti, kad suradau savo svajonių vyrą.
Bet rojus pasibaigė tą pačią minutę, kai peržengiau jo namų slenkstį. Švedijoje buvau pirmą kartą, bet ta šalis man tapo ašarų, pažeminimo ir pykčio kupina vieta. Žmogus, kurį maniau pažįstanti, pasikeitė per akimirką. Iš mylinčio ir supratingo, švelnaus ir dėmesingo jis tapo despotišku pabaisa.
Kiekvieną dieną prasidėjo priekaištai, kad aš turiu elgtis kaip tikra moteris. Priekabiaudavo, kad nemoku rūpintis namais ir savimi.
Grįžęs iš darbo rėkdavo dėl visko – tai sriuba per karšta, tai per vėsi, tai pusę pomidoro palikau šaldytuve, tai jo kojinės išskalbtos nešvariai, tai mano šukuosena baisi, tai apsirengusi kaip bomžė, tai šoku į akis, nors aš tik bandydavau paaiškinti, kad namuose žmonės juk dažniausiai ir vaikšto su laisvalaikio apranga, o ne su mini sijonėliais.
Arba kad maistą esu pratusi taupyti, nemėtyti jo veltui.
Patekau į tikrą pragarą, iš kurio norėjau kuo greičiau ištrūkti. Aišku, mano vaikinas kasdien grįždavo su dovanomis. Tai brangiu papuošalu, seksualiais apatiniais, bateliais, Kalėdoms gavau raktelius nuo automobilio.
Nesuprantu, kaip moterys gali tik dėl pinigų su vyrais gyventi. Man pasidarė bjaurios jo dovanos ir jis pats. Nebegalėjau su juo nei miegoti, nei į jį žiūrėti. Psichologinis smurtas, nuolatiniai užgauliojimai, žeminimas, patyčios. Jokios dovanos neatpirko to baisaus gyvenimo. Pinigai laimės neatnešė.
Susikroviau lagaminus ir kai jo nebuvo namuose, pabėgau. Kol nusipirkau bilietus atgal ir grįžau namo, bijojau, kad mane suras, iškas iš po žemių ir parsigabens atgal. Bet man pasisekė, kad man padėjo geriausios draugės giminaičiai, kurie gyveno netoliese ir padėjo nupirkti bilietus namo, saugiai pasiekti oro uostą.
Visa tai įvyko pernai. Tačiau viskas toli gražu nesibaigia iki dabar. Persekiojimai, grasinimai ir bauginimai, rašinėjimai mano draugams, artimiesiems tęsiasi iki šiol.
Dabar turiu kitą žmogų, su kuriuo esame lygiaverčiai partneriai ir vienas kito neužgauliojame, puoselėjame savo santykius. Bet praeities šleifas vis dar tęsiasi.
Noriu perspėti visas merginas ir moteris nesusivilioti brangiais vyrų žaisliukais. Būtent visokiomis prabangiomis dovanomis bei blizgučiais ir bandoma paslėpti pačias juodžiausias skyles.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
