„Matyt, žmonės pasigenda nuoširdžių žinučių, kalbėjimo apie alkoholizmą, kitas priklausomybes, apie požiūrį į gyvenimą ir mirtį“, – kalbėjo A.Skačkauskas. Daugiau apie jį skaitykite čia.
Dalijamės ištrauka iš pirmosios A.Skačkausko knygos – „Neleisk angelui nukristi nuo peties“.
Mirusių gulbių kolekcija
Blusturgyje, kur seni daiktai randa naujus šeimininkus, be įprastų pirkėjų, nuolat užsuka vadinamieji kolekcininkai. Dažniausiai tai moterys, kurios kolekcionuoja kačių ar šuniukų statulėles arba, kaip mano mama, įvairiausius arkliukus.
Vyrai gi dažniau domisi drambliais iš medžio ar metalo arba įvairiausiais laikrodžiais, kurių namuose sukaupę jau ne dešimtimis. Visi jie turi savo istorijas, kodėl renka būtent tuos daiktus.
Viena tokia istorija apie gulbių kolekciją, kurią išgirdau iš pagyvenusios moters, ir noriu pasidalinti.
Moteris buvo kukliai apsirengusi ir labai geromis akimis, kurios net suspinduliavo, kai pamatė tarp įvairiausių daiktų vienišą gulbės statulėlę.
– Ar labai brangi ta balta gulbė? – kažkaip neryžtingai paklausė ji.
– Norėčiau 3 eurų, bet jei jums labai reikia, tai susiderėsim. Esu prastas prekybininkas, nes jei žmogui labai reikia kažkokio daikto ir daikto įsigijimą jis palydi įdomia istorija, tai visada nuleidžiu kainą.
– Renkat gulbes? – klausiu moters, kuri jau apžiūrinėja pasiėmusi į rankas baltą delno didumo gulbę.
– Taip. Noriu surinkti 12. Namie jau yra 10 mažų ir didelių, tai būtų vienuolika, jei nuleisit kainą.
– Nuleisiu tikrai, tik pasakykit kodėl 12, – nenustygstu iš smalsumo ir šypsausi.
Moteris, nepaleisdama gulbės iš rankų, kažkaip susigūžia ir akys staiga pasidaro liūdnos.
– Aš gyvenu Rokiškio rajone prie ežero, vienkiemyje. Prieš porą metų ežere atsirado porelė gulbių, tai aš vakarais pamelžus karvę vis eidavau jas pašerti. Taip ir susidraugavom. Po kiek laiko porelė atsivedė 10 jauniklių, kurie užaugo į tokias pat gražias gulbes. Taip gražiai visa šeima ir gyveno, mane jau nuo tolo pažindavo ir laukdavo vakarais.
Po kiek laiko, pasak moters, gulbės pradėjo dingti. Beveik kas savaitę po vieną.
Iš pradžių moteris galvojo, kad paaugę jaunikliai pasirinko kitas vietas gyventi, bet kai dingo vyresnioji gulbė, o liko vienas patinas, ji pradėjo įtarinėti, kad čia kažkas ne taip. Buvo kažkur skaičiusi, kad gulbės susiporuoja visam gyvenimui.
Galų gale vieną vakarą neatplaukė jos pasitikti niekas.
Moteris pasiguodė vietinei paštininkei apie pradingusias gulbes, o ši artimiausiame kaime išgirdo baisią istorijos atomazgą. Pasirodo kaime gyveno du broliai pijokėliai, kurie besilankydami prie ežero pamatė prijaukintas gulbes ir nutarė jas pagauti bei išsivirti. Pasidarė valą su kabliu, uždėjo batono ir viena po kitos visas gulbes išgaudė bei suvalgė.
Sužinojusi tikrą gulbių dingimo istoriją moteris kreipėsi į policiją.
– Žinokit, Dievas tikrai yra, – su ašara akyse ir gulbe rankose moteris baigė pasakoti savo gulbių istoriją. – Pijokėlių net nespėjo nuteisti. Vienas mirė po kelių dienų apsinuodijęs alkoholiu, o kitas dar po savaitės nuskendo tam pačiam ežere.
O aš va nuo tada renku gulbes. Netikras, bet šitų niekas nepavogs, neužmuš, nesuvalgys. Va šitą iš jūsų nusipirksiu ir bus vienuolika. Trūks tik vienos. Gal kada dar gausit, palikit man, aš atvažiuosiu po kokio mėnesio.
– Paliksiu. Būtinai, būtinai ir net padovanosiu.
– Ačiū jums.
– Tai jums ačiū, kad esat ir saugot gulbių atminimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
