Panašu, kad atėjo laikas, kai tėvai nebegali apskritai leisti laiko sau, o tik prižiūrėti vaikus, ar jie prisijungia skirtu laiku, ar atlieka visas užduotis. Didesnę dalį šio darbo atlikdavo mokytojai, tačiau dabar tai gula ant tėvų pečių.
Negaliu pasakyti, kad ir mokytojams nuo to lengviau. Tuo pačiu visos skaitmeninės sistemos ne tik kad nepalengvina gyvenimo, bet dar labiau jį apsunkina. Atrodo absurdiškai, bet ir vaiko mokslas pasidarė mokamas. Kadangi reikia vaikui pirkti „Smartfoną“ (paprastas telefonas juk ne tinka), turėti padorų kompiuterį pamokoms ruošti, pirkti TAMO ir kitas programas.
O viskas dėl to, kad visiškai nebuvo pasiruošta ir nesukurta sistema. Mokykla yra prisijungusi prie TAMO, EDUKOS ir EMA sistemų, jas, ko gero, naudoja kiekviena mokykla, bei ZOOM vaizdo pamokoms. Tačiau tokia įvairovė apsunkina kasdieninį gyvenimą, kadangi tenka pačiam sekti visas sistemas atskirai.
Didžiausia bėda yra TAMO platforma, kuri suteikia daug galimybių, tačiau turi ir daug trūkumų. Pavyzdžiui, vaiką tenka mokyti naudotis sistema, kuri neturi pagalbos sistemos. Dėl to dabar yra daugybė nesusipratimų, nežinojimo, kaip ja naudotis: pavyzdžiui, vaikas, užuot perskaitęs laiškus, juos ištrina ar išsiunčia paštu tik vieną nuotrauką vietoje kelių.
O ką sakyti apie vaiką, kuris dabar privalo turėti elektroninį pašta? Mes sukurti galime, bet jei darysite viską teisingai, susidursite su dar didesnėmis problemomis. Tokiomis, kaip amžiaus apribojimas. Kiek kartų jau teko suklupti, kai „Google“ nusprendžia, kad vaikas privalo turėti savo atstovą – tėvus.
Kaip ir gera paskata, tačiau senas paštas pažymimas ištrynimui be galimybės atstatyti. Nebent įrodysi, kad paštas yra tavo vaiko, arba teks įrodinėti, kad jis yra suaugęs (dėl „Google“ šalių prisirišimo nesugebėjau įrodyti, kad vaikas gyvena toje pačioje šalyje, tad teko įrodinėti, kad jis suaugęs!). Įdomus sprendimas.
O kaip dėl bendravimo sistemos tarp mokinių ir mokytojų? Tokios sistemos kol kas net TAMO nepasiūlo, juk nėra pokalbių („chat“) funkcijos. Dauguma juk turime feisbukus, tačiau kokia dalis vartotojų žino, kad ir čia yra amžiaus cenzas? Tad vaikas negali registruoti savo „Facebook“ paskyros, kad galėtų bendrauti su mokytojais ir klase per „Messenger“. Situacija tiesiog absurdiška.
Grįžtant prie kasdieninių lietuviškų sistemų – ne ką lengviau, čia irgi galima galvą nusisukti, nes vieni mokytojai namų darbų užduotis rašo į vieną puslapį, kiti į namų darbų puslapį, treti atsiunčia į vaiko paštą (kurio dar neseniai net nebuvo TAMO), o ketvirti siunčia laiškus tėvams.
Nekalbant apie tai, kad mes tų žinučių netikriname kas minutę, o norint sužinoti apie gautas žinutes, privalome instaliuoti TAMO telefono programėlę, kuri yra mokama (o gal ir ten neveiks?). Jau nekalbant apie tai, kad turime padėti vaikui surasti visus namų darbus, patikrinti ne tik vaiko, bet ir savo pačių pašto dėžutes, patikrinti EDUKA, EMA ir dar išmokyti vaiką visu tuo naudotis!
O kur tėvų darbas? Hmm, turbut kažkur po greito kurso vaikui, kaip naudotis kompiuteriu. O kas nutiks, jei senas kompiuteris nebeatlaikys ZOOM programos, kuri „suvalgo“ visus resursus, ir kartkartėmis „lūžta“ perkaitęs, baisu ir pagalvoti...
Suaugę žmonės naujoves įsisavina ne per trumpą laiką, o vaikas turi staiga išmokti naudotis programomis kaip suaugęs ir turėti visus naudojimosi kompiuteriu įgūdžius. Kiek teko laiko praleisti, kol išmokei teisingai įjungti ir išjungti kompiuterį? O kaip namų darbus, atliktus ant popieriaus, nusiųsti mokytojai – čia net tėvams neblogas iššūkis! O ką kalbėti apie kokias nors sistemos klaidas ar kitą informaciją, parašytą anglų kalba?
Dar tenka ne vieną dieną aiškinti, kodėl vaikas neturi skelbti savo informacijos internete, kam reikalinga antivirusinė programa ir kaip atsidaryti pašto dėžutę. Tad tokios sistemos skirtos labiau suaugusiems nei pradedantiems mokytis.
Mes turime tik vieną vaiką, tačiau po tokio chaoso apie antrą net kalbų nėra. Kaip tuomet šiuo metu gyvena daugiavaikės šeimos, kuriose yra keli mokiniai?
Nekalbant, kad skaitmeniniame amžiuje tėvai, dalyvaudami vaiko ugdyme, turi praleisti gerokai daugiau laiko nei anksčiau, tačiau darbo valandos juk nesutrumpėjo! O dar neseniai galvojome, kad pagaliau vaikas savarankiškas, ir mes, tėvai, pagaliau vėl turėsime daugiau laiko savo reikalams.
Tačiau dabar dar tenka kovoti dėl vaiko pažymių ir aiškinti, kodėl jis neatliko užduočių per EDUKA ar EMA. O viskas tik todėl, kad būna interneto sutrikimų, kompiuteriai irgi „pakimba“, o užduotys kažkodėl nenueina, o iš mokytojų gauti laiškai, siūlantys galimybę pasitaisyti, nepamatomi – o tėvai juk neprivalo gyventi TAMO visą savaitgalį.
Taip, vaikai gali sėdėti pamokoje ir tuo pačiu žiūrėti „Youtube“ ar vaizdo siužetus kitur. Kiek laiko mes turime juos prižiūrėti, ir kiek mums kainuos tokia priežiūra? Už tai pagrįstai mažinami pažymiai. Įdomu, kaip tėvams (ne vaikams) teks ištaisyti tuos pažymius vėliau?
Tad kiek dar metų praeis, kol visa tai pasikeis iš pridegusio blyno į bent valgomą blyną? Kada sumažės našta tėvams?
Buvo šitas virusas, bus naujas, o karantinas su nuotoliniu mokymu taip greitai nesibaigs. Tad tenka gyventi kaip šuniui su kate ir pele tame pačiame bute ir stebėti, kad vienas kito nesuvalgytų.
Tik čia ne vienos dienos žaidimas – tai jau kasdienybė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
