Situacija sunki ir siaubinga. Nežinau, kaip iš jos išbristi, galbūt kažkas patars, kaip elgtis. Nes kenčiu ne aš viena, kenčia vaikas, mūsų tėvai.
Jau kurį laiką mano vyras nedirbo, po karantino praradęs darbą daug laiko leido namuose. Naujo darbo taip ir nesusirado. O dar po to susirgo diabetu. Tik visai atsitiktinai sužinojau, kad jo liga buvo išgalvota.
Jo tikroji negalavimų priežastis buvo kur kas baisesnė.
Mano vyras – narkomanas, vartoja intraveninius narkotikus. Jis jaunas, jam tik neseniai suėjo 30. Ir jei galvojate, kad narkomanais būna tik apipešioti benamiai ar nusikaltėliai, labai klystate.
Narkomanu gali tapti ir aukštąjį išsilavinimą turintis eilinio Lietuvos miesto gyventojas, sukūręs šeimą, besidomintis sportu ir aktyviu laisvalaikiu.
Nežinau, kur mes paslydome, kur ir kada buvo peržengta riba. Studijų laikais jis su draugais progai pasitaikius parūkydavo suktinę. Bet tai nebuvo tapę kasdieniniu įpročiu.
Ir stipresnių narkotikų jis visada vengė. Neužsimindavo, kad kas nors juos vartoja ir iš draugų rato.
Tačiau po pirmojo karantino viskas pasikeitė. Vyras prarado darbą ir liko namuose. Aš po karantino grįžau į darbus, vaikas – į mokyklą. O vyras tuo metu klimpo į depresijos ir svaigalų liūną.
Pradėjo neraminti ne tik jo emocinė, bet ir fizinė būklė. Jis nuolat atrodė pavargęs, be jėgų ir be nuotaikos, piktas, suirzęs, dirglus. Šaukdavo ant manęs ir vaiko dėl menkiausios priežasties. Kai jis būna namuose, nuolat aidi barniai ir skandalai.
Kiek laiko vartoja intraveninius narkotikus, galiu tik nuspėti. Namuose kartą radau švirkštą. Tada ir pasakė, kad neva serga diabetu ir jam reikia leistis insuliną.
Man tai buvo naujiena, nelabai patikėjau. Bet apie tai, kad jis vartoja narkotikus, tikrai būčiau pagalvojusi paskutinėje vietoje.
Pradėjau daugiau jį stebėti, klausinėti. Galiausiai po lova radau paslėptą visus pragaro įrankius ir supratau, kad mano vyras serga kitokia liga nei diabetas. Nuo tos minties man net kojas pakirto. Susmukau prie tos lovos.
Sunku nupasakoti, ką išgyvenau aš, nežinau, ką išgyvena ir mano vyras. Jis apie tai nenori kalbėti, sako, kad tai tik pramoga, užsimiršimas. Jei nepatinka, galiu dingti iš namų, arba dings jis.
Nenoriu jo paleisti, kad nedegraduotų visiškai. Bet nenoriu ir likti tokioje situacijoje, kokioje esame. Juk turime paauglį sūnų.
Klausimas dar, iš kur jis gauna pinigų tiems narkotikams, nes jau pusmetį sėdi be darbo, šeimą išlaikau aš. Dirbu per du darbus, plėšausi, kad nieko netrūktų. O čia tokia siaubinga žinia. Tragedija mūsų šeimoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
