Mano aplinkoje buvo daug atvejų, kai žmonės išsiskiria, pasuka skirtingais keliais ir nebenori vienas kito matyti. Buvo ir tokių porų, kurios bendraudavo tik dėl vaikų. Susitikdavo, kai reikėdavo kažką perduoti, paimti. Susiskambindavo taip pat tik dėl konkrečių reikalų.
Bet mano išrinktasis su savo buvusiąja bendrauja toli gražu ne taip, kaip man norėtųsi. Dažnai susiskambina, susitikę pakšteli vienas kitam į skruostą, nuolat juokiasi ir kalba ypač maloniai.
Kartu jau esame trejus metus, bet tam tikrus dalykus jis vis dar daro taip, lyg gyventų su ja. Pavyzdžiui, nuvažiuoja sutvarkyti buvusių uošvių kapų. Arba važiuoja švęsti pirmosios žmonos giminaičių gimtadienių.
Man tai atrodo keista ir neįprasta. Maniškis teisinasi, kad pats neturėjo normalios šeimos, buvusi žmonos giminė jam tapusi lyg sava, todėl jam plyštų širdis jos išsižadėti.
Į vaikų ar anūkų šventes jis manęs taip pat nekviečia. Kai pasisiūlau važiuoti kartu, jis atsako, kad man bus neįdomu, tik nuobodžiausiu.
Vaikus aplankome dviese arba jie atvažiuoja pas mus jau po visų švenčių. Pavyzdžiui, pernai vyko jų sūnaus vestuvės. Spėkit, ar jose dalyvavau? Nors su jo vaikais bendraujam, draugiškai sutariam.
Suprantu, kad gal keista būtų, kaip per šventes prie vieno stalo sėdi dvi jo moterys – buvusioji ir esamoji. Suprantu ir tai, kad tėvui norisi dalyvauti savo vaikų gyvenime.
Bet jis dabar turi ir kitą šeimą, kitą gyvenimą su kita moterimi. Ar normalu vakarėliai su buvusiosios broliais, dėdėmis ir tetomis?
Iki karantino maniškis su buvusiąja susitikdavo bene kas mėnesį. Nes vis kokia proga išpuldavo. Tai vieno vaiko gimtadienis, tai kito, tai vieno anūko krikštynos, tai kito dėdės gimtadienis. Jis geras tėvas, tuo labai džiaugiuosi, bet galim bet kada kartu nuvažiuoti vaikų atskirai pasveikinti. Man taip pat norisi būti šalia vyro ir jo šeimos.
Kitas mane iš proto vedantis dalykas – tai buvusiosios gerumo priepuoliai. Ji stengiasi puikiai sutarti ne tik su savo buvusiu sutuoktiniu, bet ir su manimi.
Mūsų draugystės pradžioje mane ištiko šokas, kai pamačiau, kad ji siūlosi į mano feisbuko draugus. Bet susidrovėjau atsisakyti – po to kalbės vaikai, kad arogantiška ir nedraugiška tėvo moteris. Priėmiau kvietimą draugauti.
Tik tuo viskas nesibaigė. Ji spaudžia patiktukus prie kiekvienos mano nuotraukos. Netgi komentaruose širdutę kokią įkelia. Su gimtadieniu pasveikina ir visada į mane kreipiasi mažybiniu vardu – Dalyte.
Nežinau, man viskas kažkaip labai įtartinai atrodo. Ar tai normalu išsiskyrusioje šeimoje?
Per Kalėdas buvusioji visada įdeda dovanėlių mums abiem. Tai megztas kojines, tai keptą pyragą. Bet aš kažkodėl nujaučiu, kad už viso to slypi ne nuoširdumas, bet noras priminti apie save. Pademonstruoti savo pranašumą.
Ar tikrai buvusioji gali nuoširdžiai džiaugtis nauja vyro moterimi? Ar tikrai buvę sutuoktiniai, po daugelio metų pasukę skirtingais keliais, gali likti tik draugai ir sėdėdami prie vieno stalo neužsinorėti atnaujinti santykių? Bijau prarasti savo vyrą, bet nenoriu ir pasirodyti pikta ragana, kuri neleidžia šeimai bendrauti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
