Rašau šį laišką būtent dėl to, kad žmonės susimąstytų ir dovanas rinktų atsakingai ir gerai apgalvoję.
Mūsų šeima vertina praktiškas ir naudingas dovanas. Vadinamų dulkių surinkėjų mes nei patys dovanojam, nei norim tokių gauti. Visiems giminaičiams ir draugams esame ne kartą pabrėžę, kad geriau jau kasmet gauti prekybos centro dovanų čekį ar pinigų nei kokią statulėlę ar žvakidę.
Tik šiemet buvo kai kas blogiau nei dulkių surinkėjas.
Per Kalėdas su vyru ir vaikais sėdėjome namuose, žaidėme stalo žaidimus, užkandžiavome. Pasigirdo telefono skambutis. Tai buvo linksmai nusiteikusi brolio žmona. Ji nusprendė padaryti mums staigmeną ir įteikti šeimai kalėdinę dovaną.
Ją saugiai paliko prie mūsų namo vartų. Paskambinusi paragino ilgai nedelsti ir greičiau įsinešti į vidų bei atidaryti.
Vyras nuskubėjo į lauką. Parnešė dovaną namo. Kadangi buvo jau Kalėdos, oficialesnio laiko išpakuoti dovanoms nebuvo – su vaikais iškart suskubome plėšti popierių. Man atidarinėjant dėžę ir jau kišant ranką į vidų kažkoks švelnus daiktas pakuteno pirštus. O Dieve, tai buvo žiurkės!
Pradėjau klykti nesavu balsu, išbėgau iš kambario. Mane ištiko panika! Dėžėje tupėjo dvi žiurkės! Tiksliau, dvi degu pelės, bet man visi graužikai vienodi – visi jie man siaubingai šlykščios žiurkės.
Netgi pagalvojus apie tuos padarus plikom uodegom ir didžiuliais dantimis man per kūną nubėga šiurpas. Turiu siaubingą fobiją graužikams. O dabar į mano namus supakuoti atkeliavo net du!
Prireikė gal valandos, kol nustojau rėkti ir nevalingai mosuoti rankomis. Namiškiai nuramino. Aišku, tie ne mažiau išsigandę padarėliai buvo išgabenti į garažą.
Brolienė žiurkės metus išlydėti sugalvojo „originalia“ dovana. Jos kaimynai augina degu pelytes, pas juos prieš šventes buvo peliukų pagausėjimas, tad nusprendė aplinkiniams išdalinti. O geraširdė brolienė užprašė dar ir mums dovanų – sakė maniusi, kad peliukai bus simboliškas priminimas apie besibaigiančius Žiurkės metus.
Tetulė vaikus labai norėjo nudžiuginti ir nuotaiką pakelti, juk šventės liūdnos be Kalėdų eglutės žiburėlio, Kalėdų senelio ir normalių susitikimų su giminaičiais.
Tai štai, mielieji, jums ir pavyzdys, kaip negalima dovanoti gyvūnų. Nei šuniukų, nei kačiukų, nei peliukų. Gyvūnas nėra dovana! Tai ne žaislas, ne kamuolys, ne dovanų čekis, kad kažką pralinksmintų.
Būna kai kuriais atvejais dar ir atvirkščiai – dovana išgąsdina. Būna ir gyvūnams alergiškų žmonių. Apie tai niekas nepagalvoja?
Tikrai nemėgstu pasakotis, bet rašau šią istoriją tam, kad visi žmonės suprastų, kad gyvūnas nėra žaislas.
Prieš atnešdami į namus gyvą būtybę turite labai gerai išsiaiškinti, ar ji tikrai teiks džiaugsmo ir neteks jos kažkam perdovanoti ar – dar blogiau – kaip žmonės neretai pasielgia, tiesiog išmesti į gatvę!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
