Tai nutiko prieš 20 metų. Tuo metu man buvo aštuoniolika, studijavau ir retsykiais darbavausi šen bei ten, kad galėčiau prisidurti prie kuklios stipendijos.
Taip viename darbe sutikau Jį. Mane visiškai apžavėjusį vyrą. Jam taip pat kritau į akį, nes iškart mane užkalbino. Jis buvo keleriais metais vyresnis, užėmė aukštesnes pareigas. Tačiau kažkuo jį sudomino kukli studenčiukė iš provincijos.
Kartą jis paklausė, ką veikiu vakare ir pakvietė susitikti kartu pažiūrėti krepšinio. Lyg ir pasimatymas, lyg kolegiškas kvietimas. Galbūt prie mūsų prisijungs dar daugiau kolegų, gal jis tik šiaip, iš mandagumo pakvietė. O gal aš jam vis dėlto patinku ir jis nori mane artimiau pažinti?
Prieš susitikimą jaudinausi, net rankos drebėjo. Gyvenau bendrabutyje su kambarioke, kuri man pasiūlė jaudulį numalšinti skaidriu spirituotu gėrimu. Kol džiovinausi plaukus, dariausi makiažą, to gėrimo išgėriau vieną, antrą trečią stiklinaitę...
Kai jau reikėjo važiuoti, aš jau svirduliavau. Negalėjau eiti į pasimatymą tokia „nereprezentacinė“. Nuėjau į dušą. Tada vėl visos grožio procedūros iš pradžių...
Dušas ir adrenalinas pragiedrino galvą. Tačiau žvilgtelėjusi į laikrodį supratau, kad į pasimatymą vėluoju jau gerą valandą. Jo telefono neturiu, jis mano – taip pat. Tuo metu nebuvo jokių mesendžerių ir feisbukų, niekaip kitaip jam pranešti negalėjau. Jis taip pat negalėjo pasiteirauti, ar ateisiu.
Ką gi, nusprendžiu eiti iki galo ir nuvažiuoti – gal tikrai ten bus dar dagiau tų kolegų, ir Jis manęs net nebus pasigedęs.
Nudardu troleibusu iki reikiamos vietos ir įžengiu į kavinę. Vėluoju gražios pusantros valandos. Žengiu vis dar gerai įkaušusi, lydima atitinkamo kvapelio. Krepšinis jau pasibaigęs, nieko nebesitikiu sutikti. Graužiu save, kad pražiopsojau savo šansą...
Tačiau akys suranda prie stalelio sėdintį vienišą vyrišką siluetą – Jis manęs vis dar laukia!
Sukaupusi visą drąsą prieinu. Pamatęs ir užuodęs mane iškart supranta, kodėl vėlavau. Tačiau nieko nesako. Labai apsidžiaugia, ir tas džiaugsmas mane nuramina. Kartu praleidžiame nuostabų vakarą. Nepamenu, apie ką mes kalbėjome ir juokėmės, nes buvau nutirpusi iš laimės ir euforijos. Turbūt apie darbą, ateities planus, karjerą, keliones ir svajones.
Galiausiai jis pasiūlė pratęsti vakarą viešbutyje. Sudvejojau, nežinojau, kaip elgtis. Jis man labai patiko, bet nežinau, ar buvau pasiruošusi su juo taip greitai praleisti naktį.
Nepaisant mano dvejojimų, nuvykome į viešbutį. Jis vežė mane savo kabrioletu. Buvo romantiška ir nepaprasta. Užvertusi galvą žiūrėjau į žvaigždes ir vasaros nakties vėjyje bandžiau pravėdinti galvą nuo vienu metu plūstančių teigiamų jausmų ir neigiamų minčių: „Ar pirmasis mūsų pasimatymas buvo tik dėl TO? Ar aš jam tikrai patinku?“
Užlipome laiptais į mūsų kambarį. Sėdėjome ant lovos ir gėrėme vyną. Jis mane pabučiavo, aš pasimuisčiau. Tuomet Jis pasiūlė nueiti į dušą ir atsigaivinti. Aš užuominos nesupratau ir atsakiau, kad neseniai buvau duše, todėl palauksiu jo kambaryje. Jaudinausi, nežinojau, kaip vakaras pasisuks toliau.
Tačiau kol Jis maudėsi, suvibravo ant stalo paliktas jo telefonas. „Mylima Solveiga“. Jis turi merginą!
O Dieve, kodėl apie tai nesakė! Kodėl atsivežė mane čia? Jaučiuosi apgauta ir apgaudinėjanti. Nenorėčiau būti tos laukiančios merginos vietoje niekada gyvenime. Todėl ir pati nenorėjau taip elgtis.
Per akimirką vakaro scenarijus pasikeitė. Kai jis išėjo iš dušo, aš jau sėdėjau surūgusi, nusiminusi, prašiau parvežti mane namo. Tačiau parvežti manęs nelabai galėjo, nes jau buvo išgėręs vyno.
Jis nelabai suprato, kas čia ką tik įvyko. Bandė meilintis, bučiuoti rankas, skruostus. Bučiniai iš malonumo net svilino. Prašė pasilikti iki ryto. Siūlė nedaryti nieko, ko aš nenoriu. „Galim tiesiog pro langą stebėti ateinantį rytojų“, – pasakė jis. „Galiu tave ryte nuvežti į darbą“, – primygtinai siūlė likti Jis.
Bet jaučiausi lyg valgyčiau užnuodytą medų – po kelių valandų nuo to saldumo būtų dar labiau bloga ir dėl to beprotiškai gailėčiausi. Nors buvau jauna ir nepatyrusi, savyje suradau drąsos uždaryti duris ir išeiti.
Viešbutis buvo atokiau nuo miesto centro... ir pašalinių akių. Kišenėse švilpavo vėjai, todėl taksi išsikviesti negalėjau. Laukiau stotelėje pirmojo rytinio autobuso. Ir žiūrėjau į tą viešbučio kambario langą, kur turbūt saldžiai miegojo Jis. Aš jam taip ir nepaaiškinau, kodėl išbėgau neatsigręždama.
Daugiau darbe taip ir nebendravome. Kartą jis dar siūlė nueiti atsigerti arbatos, bet aš mandagiai atsisakiau. Po to nustojau lankytis ir toje darbovietėje, nes nebenorėjau su juo susitikti ir matytis, nes Jis man vis dar beprotiškai patiko ir traukė. Nežinau, ar antrąkart būčiau galėjusi susilaikyti.
Kiek žinau, Jis iki šiol laimingai gyvena su Solveiga, augina vaikus, turi šunį ir svaiginančią karjerą. Džiaugiuosi dėl jo. Kaip ir dėl to, jog atsisakiau savo pirmosios romantiškos nakties su geidžiamu vyru, nuo kurio vis dar linksta kojos net ir po 20 metų.
Meilę švęsti daug priežasčių nereikia! Artėjant Valentino dienai, portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus!
Skelbiame rašinių konkursą „Mano nepamirštama naktis“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią naktį gyvenime.
Galbūt mylimasis ar mylimoji padarė Jums netikėtą staigmeną? O galbūt pasikvietus mylimąją į svečius romantiškos vakarienės užsitrenkė buto durys ir nepamirštama naktis tapo nesusipratimu? Papasakokite savo istoriją.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai!
Istorijų laukiame iki vasario 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami vasario 15 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
