Mes kartu lankėme pamokas, po jų penktadieniais kartu eidavome lošti pulo ir tuo pačiu išgerdavome po vieną alaus. Paskui kartu įstojome į tą patį universitetą, todėl būdami pažįstami nusprendėme į naują miestą studijuoti keltis kartu.
Abu nuomavomės kambarius tame pačiame bute. Dabar jau po studijų bendravome gerokai mažiau. Tačiau laikas nuo laiko vis dar susirašydavome. Tiesa ta, kad visus studijų metus abu neturėjo normalios „panos“. Ir kai berašant apie tai pagalvoju, manęs tai visiškai nestebina. Nes aš buvau visiškas piemuo. Absoliučiai žalias.
Aš niekada neturėjau įgimto pasitikėjimo savimi. Niekada netikėjau beatodairišku įsitikinimu, nes esu tikras, kad tai užkerta kelią mokymuisi ir todėl niekada nesivaržiau dėl žinių, ne,s tikiu, visada atsiras kas vieną ar kitą sritį išmanys geriau. Dėl to aš būdavau visada pasiruošęs diskutuoti ar išklausyti.
Galbūt dėl to atrodo, kad neturiu pozicijos. O dailiajai lyčiai tai manau labai svarbu. Aš visada daug juokaudavau, vyresnėse klasėse pirmas replikuodavau mokytojams, tačiau, kai reikėdavo palaikyti pokalbį esant dviese, juokai taip neveikdavo.
Smagu yra pasijuokti pirmas penkias minutes, tačiau klounų nuolat niekam nereikia. Niekada nebuvau aukštas ir galingo stoto. Neužsiėmiau madingu sportu ir nebuvau populiarus. Gerai mokiausi, bet mokiausi tik tai, kas patiko.
Buvau pilnas įsivaizdavimų ir nuostatų. Laikiau, kad mano stiprybė, kaip aukščiausios homo sapiens rūšies atstovo, yra kalbėjimas, diskusija. Toks ir buvo mano „geimas“. Bet kaip sakė viename filme apie batmaną — „aš kaip šuo bėgantis paskui važiuojančias mašinas. Nežinau ką daryčiau, jei kažkurią pagaučiau“. Tai geriausia frazė apibūdinanti mano ilgalaikius santykius.
O, kad taip gerai žinau filmus apie superherojus, tikriausiai kažką sako ir apie mane. Tomas buvo panašus į mane. Tik aukštesnis ir didesnis „geimeris“ (kompiuterinių žaidimų, žinoma). Jis dievino istoriją, todėl mes turėdavome daug bendrų temų. Bet su panom jam taip pat sekės šūdinai.
Kartais matydami vienas kito nesėkmingus bandymus, mes abu pretenzingai linksėdavome galvomis pritardami, kad neva jei kažkuris būtų norėjęs, būtų pasisekę. Bet iš tiesų buvome kaip tas Hemingvėjaus senis plaukęs į jūrą ir prieš tai vaiko paklausęs gal jis norįs ryžių. Vaikas visada sakydavo, kad yra sotus, nors iš tiesų abu žinojo, kad tų ryžių paprasčiausiai nėra.
Dalykas tas, kad Tomas po studijų ėmėsi visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą. Iš vasaromis uždirbtų 2 pinigų nusipirko seną (bet vokišką) hečbeką, susirado darbą. Jo įmonė dirbu su vienu šalies degalinių tinklu. Kelios degalinės buvo Klaipėdos regione ir Tomas laikas nuo laiko jas lankydavo su tam tikromis užduotimis.
Įmonė jam užsakydavo kambarį Klaipėdoje, vienos raidės formos viešbutyje. Tomas pasiūlė vykti kartu. Kol jis sutvarkys reikalus regione, ketvirtadienio vakarą praleisčiau Klaipėdoje, o savaitgalį kartu važiuotume į Palangą. Neva jis ten turi pažįstamų, pasilinksmintume ir kaip jis pats sako (jis labai mėgo kalbėti bendratimi): „įsivažiuoti į vasarą“.
Mano mama man Tomą „statė už pavyzdį“, ragino elgtis kaip jis. Tiesa ta, kad aš suprantu jos motyvus. Bet aš į gyvenimą nežiūrėjau taip entuziastingai. Ir tai nėra ta standartinė stereotipinė „buvau viskuo gyvenime nusivylęs“ fazė.
Dalykas, tas, kad baigiant pradines mokyklas ir gimnazijas ir t. t. visi kartoja, kad ateina geresni laikai, kad mes, jauni žmonės, galim viską pakeist. Mūsų limitai — beribiai. O mes — superherojai, keičiantys pasaulį ir paliksiantys pėdsaką jame.
O tiesa ta, kad daugumos mūsų niekas neprisimins. Kaip paskutiniai naivuoliai vis sau kartojame kokia yra kiekvieno mūsų gyvenimo prasmė. Tačiau kaip mankurtai, nuo kupranugario odos suspaustom galvom, ignoruojame faktą, kad šiuolaikinio žmogaus virtimas iš beždžionės nors ir begalo sudėtingas ir ilgas procesas, visgi, yra atsitiktinis ir savaiminis.
Noriu pasakyti, kad egzistuoja tikimybė, jog mes visi egzistuojame be prasmės ir visiškai atsitiktinai. Ir ta viltis, tos frazės, kokie esame geri ir stiprūs, yra tik priemonė neužsinerti kilpos. Laimingi ne tik tie, kurie „tiki nematę“. Laimingi, kurie yra naivūs ir nesupranta gyvenimo, o žiūri į jį paprastai. Tie, kurie turi vilties.
Po studijų aš pasileidau bėgti. Šalia tų visų finansinių įsipareigojimų, mokesčių, socialinių vaidmenų standartų, jau nekalbant apie socialinių tinklų formuojamas normas tempiamas gilyn, aš iš visų jėgų stengiausi net neišplaukti, o nors kažkiek laikyti iškėlęs galvą virš vandens. Toks buvo mano gyvenimas po studijų. Ir supranti, kad turbūt gyvenimas toks bus ir toliau.
Turėsi bandyti ir kaupti jėdas iki kol pasiseks — neįdomiam darbe, galbūt už mažą alga ir kuriant savo socialinio tinklo burbulą ant velniškai didelės melo kalvos. Trumpai tariant, gyvenimas buvo mane nuvylęs. Ir niekas taip nuvilt negali, kaip nuvilia gyvenimas.
Tomas ramiai klausėsi diskusijos per radiją, o aš skaičiavau pro langą matomas besiganančias karves. Radijas traškėjo ir laikas nuo laiko pertraukiami pašnekovai kalbėjo apie politines ideologijas, karčios replikos šįkart smigo į radikalius dešiniuosius.
— Mes sustosim Plungėj trumpam. Beje, Klaipėdoj bus ir mano sistra, sakė. — Tomas pasižiūrėjo į mane, — sakė su Poviu bus. Galvoju, galėsim kokio alaus nuvaryt vakare visi.
— Jo. Cool, aišku. — užtikrintai sutikau
— O ką Gabrielė veikia Klaipėdoj?
— Nežinau, žinok. Jaučiu turi reikalų Povilas. — žiovaudamas atsakė Tomas.
Gabrielė buvo vyresnė Tomo sesuo. Vyresnė kokiais trimis metais tai tikrai. Ji buvo nepaprastai graži. Švelnių veido bruožų, ji mokėjo labai gražiai šypsotis, prisimenant jos šypseną net dabar berašant, neįmanoma pačiam nesišypsoti. Geriausiai pamenu jos akis, nuostabias mėlynas akis. Kartais galėdamas ją stebėti matydavau, kad ji kažko prašydama šiek tiek nuleisdavo akis ir vos vos papūsdavo lūpas ir jau po akimirkos pakeldavo akis į pašnekovą.
Negalėdavai likti abejingas. Tai buvo nuostabus žaidimas. Žinodavai pakliūsęs į spastus, bet vistiek leisdavai tam nutikti vėl ir vėl. Ji buvo ypatinga moteris. Man patikdavo ją stebėti, kai man nusišypsodavo sėkmė, tomis retomis akimirkos man patikdavo kalbėtis. Klausytis ir girdėti. Dėdavausi į galvą kiekvieną jos žodį. Kiekvieną gestą ar mimikos bruožą.
Tuo metu aš buvau žiauriai ją įsižiūrėjęs. Vilniečiai pasakytų, kad net ne žiauriai, o tiesiog „žostkai“. Aš tave sapnuodavau. Ieškodavau priežasčių persimesti nors keliais žodžiais. Neįsivaizduoji, kiek kartų sustodavau taip tau ir neparašęs.
O Povilas buvo Gabrielės ilgametis draugas, kažkuriuo metu tapęs sužadėtiniu. Mano tuometinis gyvenimas man iš šalies atrodė pilnas dramos. Aš alpau svajodamas apie moterį, kurios negalėjau turėti. Mano laimė buvo nepasiekiama. O jai aš tebuvau pabalęs jos jaunesnio brolio kompiuterinių žaidimų draugas, smėlio dėžėj apmėtęs ją balionais su vandeniu.
Kai Tomas pasakė, kad susitiksim su Gabriele, aš tikrai apsidžiaugiau. Apsidžiaugiau, kad galėsim susitikti. Jaučiau, ėmė kilti jaudulys.
Galiausiai pasiekėme Klaipėdą. Paprašiau, kad nuveštų mane į viešbutį, Tomui dar buvo likusios kelios degalinės pačiame Klaipėdos mieste. Susitarėm vakare susirašyti. Užsireginau viešbutyje.
Suskambo telefonas:
— Labas! — netikėtai paskambino Gabrielė.
— Braktis sakė tu jau Klaipėdoj. Ką žadi veikt?
— Blem, — visiškai pasimečiau.
— Nežinau, galvojau gal kokį burgerį suvalgyt?
— Nesupratau ar tai jai galėtų pasirodyti kaip pasiūlymas?
— O ką tu planuoji? — išlemenau pernelyg nesklandžiai.
— Aš turiu tau pasiūlymą. — atrodo net negirdėjo ką sakiau, — Mano viena draugė organizuoja „fast date’us“ viename iš barų, nenori sudalyvaut? Ji paprašė mane pažiūrėti kaip viskas vyksta. Toks testinis, žinai. — įtikinėjo mane toliau. — Būtų kaip programos testavimas.
— O tu dalyvausi? — paklausiau.
— Davai nuvarom „ant juoko“.
— Ok! Atsiųsk adresą.
Taip prasidėjo mano avantiūra. Sutartu laiku susitikom bare, aplinkui ūžė nemažai žmonių. Gabrielė sėdėjo prie baro, kalbėjo su drauge, pirštais vedžiojo taurės kraštus. Atrodė šiek tiek susikaupusi. Pamačiusi mane pamojo, kad prieičiau. Priėjau pasilabinti.
— Inga, štai mano verbuotas žmogus, — galva linktelėjo mano pusėn mis agentė.
— Labai gerai, kad atėjai, mums trūko žmogaus! — apsidžiaugė draugė.
— O, koks cacutis. — Gabrielė prunkštelėjo, aš jaučiau, kad mano veidas dažosi raudona spalva.
„Cacutis — tai čia gerai ar blogai?“
— Imk užpildysi anketą, čia kontaktai ir lia lia lia, — tušinuku vedžiojo po anketą.
— O čia atviri klausimai, žodžiu sukursi kažką. Ok, po penkiolikos minučių pradedam šou!
„Fast date“ arba greitieji pasimatymai yra renginys, kuomet būrys vienišų vyrų ir moterų per vakarą dalyvauja greituosiuose pasimatymuose, kurie trunka, mūsų atveju, šešias minutes. Tai yra, merginos sėdi prie staliukų, vaikinai keliauja ratu ir prie kiekvieno staliuko praleidžia šešias minutes. Po šešių minučių suskamba skambutis ir vaikinai keliauja prie sekančio staliuko. Visą tą laiką vyrai ir moterys žymisi anketose kaip jiems patiko vienas ar kitas pašnekovas. Vėliau anketas pasiima organizatorius ir kelių dienų bėgyje persiunčia poroms kontaktus. Iš tiesų tai atrodo kaip nebloga pramoga.
— Mieli svečiai, šįvakar čia susirinko daug vienišų žmonių, — pradėjo vedėja. Garsas mikrofono pagalba buvo kiek per stiprus ir prašėsi reguliavimo. — Daug puikių, gražių žmonių, atėjusių čia surasti pačio tyriausio pasaulyje tai yra meilės jausmo. Pačios tikriausios, nesavanaudiškos meilės.
Prisiekiu pagalvojau, kad ims cituoti laišką Korintiečiams, pagalvojau fu*k that, man to nereikia. Vieną akimirką net suabejojau ar likti. Pažvelgiau į Gabrielę vis dar sėdinčią prie baro. Ji linksmai nusišypsojo. Neabejojau, ji mąstė taip pat.
Žaidimas prasidėjo. Taisyklės buvo paprastos. Per šešias minutes turiu nepasidaryti gėdos, užkalbinti ir palaikyti pokalbį. Labai gerai pamenu, kai sėdau prie pirmo staliuko. Priešais mane sėdėjo kokių 23-26 metų šviesiaplaukė mergina. Grifka dengė kaktą, o į mane žvelgė pro dailių akinukų stiklus.
— Labas, Giedrius, — tiesdamas ranką pasakiau.
— Aistė, — nedrąsiai tiesdama ranką atgal, pasakė mergaitė.
— Malonu.
— Malonu. Nemeluosiu, pirma mintis buvo ar pagal etiketą turėčiau tiesti ranką aš. Pažadėjau sau pasidomėti.
Pauzė. Ne pats sklandžiausias pokalbis. Smegenys man tiesiog spaudė pasakyt žodį. Net betkokį. Bet ką turėčiau pasakyt? Teturiu šešias minutes ir laikas tiksi.
— Taaaaaiiiii, kaip sekasi? — užtestai užgiedojau neva to ir norėjau paklausti.
Aistė nuleido akis ir nusišypsojo. Tapo aišku, kad bent jau vienas iš mūsų nėra toks dažnas pasimatymų dalyvis. Pasikeitėme dar keliomis frazėmis. Greitais klausimais ir atsakymais.
Suskambo skambutis.
Atsisėdau prie antro staliuko ir nepaisant to, kad pašnekovė iš išorės kardinaliai skyrėsi, pokalbis pasibaigė beveik lygiai taip.
„Turbūt sektųsi geriau jei užduočiau įdomesnius klausimus“ — pamaniau.
Prisėdau prie trečio staliuko. Panelė priešais ryžtingai ištiesė ranką ir prisistatė. Aš mandagiai atsakiau:
— Giedrius. Labai malonu.
— Ką veiki gyvenime? — netikėtai toliau klausimą kaip iš patrankos iššovė mano pašnekovė.
Atrodė, kad ji buvo tvirtai nusprendusi laikyti savo pokalbio vadžias savo rankose. Pagalvojau, kad manęs čia vistiek niekas nepažįsta. Pažvelgiau į ją ir supratau, kad čia mano personažas pabandys būti menininku.
Kiek sudvejojęs pasakiau:
— Žinai, kaip sako: „velku savo gyvenimo grandinę. Ją nukaliau aš pats...“ — mano pašnekovė nuoširdžiai nustebo.
Supratau, kad ne tokio atsakymo tikėjosi ir tokių knygų būsima teisininkė nebuvo skaičiusi. Dar kelios frazės ir suskambo skambutis.
Aš nuoširdžiai degiau. Ir deginau pasimatymus. Tyliai sau pasižadėjau nedaryti daugiau jokio personažo, tiesiog klausti ir atsakyti.
Sėdau prie sekančio staliuko. Mergaitė atrodė labai rami. Ji turėjo ilgus kaštoninius plaukus, pridengtus skrybele. Atrodė labai smulki ir kiek išsiblaškiusi.
— Labas, mano vardas Giedrius.
— Kaip? — pašnekovė palinko prie manęs. Atsiprašau, nesupratau.
— Giedrius. — pakartojau. Nuoširdžiai nesupratau, kaip dar kitaip gali pasigirsti vardas „Giedrius“?!
— Labas, Giedriau, — nusišypsojo, — aš Radvilė.
— Gražus vardas! — mėginau palaikyti pokalbio tempą, mergaitė toliau šypsojosi.
— Kaip tau patinka kad jis būtų kirčiuojamas? — paklausiau.
Radvilė palenkusi galvą žymėjosi kažką organizatorių duotame lape. Stojo akimirkos pauzė.
Radvilė greitai pakėlė akis į mane:
— Sorry, kaip? — šypsena iš veido iš lėto traukėsi.
„Kokia kalba aš kalbu?“ — pagalvojau — „O gal aš tikrai taip tyliai kalbu?“.
— Na, pabrėžti galima pirmą vardo skiemenį ir antrą…
— Aaaa, tu kalbi apie kirčiavimą! — šypsena vėl atsirado ant jos veido. Ir atrodo jos sąmonė galiausiai visam grįžo į kūną.
— Įdomu, tu pirmas, kuris manęs to klausi. Tai buvo pirmas kartas per šiuos pasimatymus, kai nejaukumas dingo. Pavyko smagiai pasijuokti.
Pažvelgiau į Gabrielę. Ji vis dar sėdėjo prie baro. Ji lengvai žaidė su savo plaukais. Vis dar atrodė labai susimąsčiusi. Atrodė, kad prisitaikiusi prie viso šito vienišų širdžių šurmulio, ji taip pat dalyvavo pasimatyme. Tik ne su keistais jaunuoliais, kas šešias minutes prisėdančiais prie jos staliuko, o jau su jos pačios pasauliu.
Pasimatymai baigėsi, šurmulys nurimo. Greituoju būdu sudėliojau iksiukus anketoje. Nedėjau vilčių, jeigu nuoširdžiai, man reikalingus kontaktus aš jau turėjau.
Priėjau prie Gabrielės, pasidalinome įspūdžiais. Lengvai pasijuokėmė. Gabrielė pasakė, kad jos laukia Povilas ir ji grįžtanti į viešbutį. Pakilau eiti kartu, jie buvo apsistoję tame pačiame viešbutyje kaip ir mes su Tomu.
Patraukėm į viešbutį. Ėjom upės krantine. Oras buvo pasakiškas. Vėjas lengvai kedeno plaukus, jautėsi ateinanti vasara. Niekur neskubėjome. Dairėmės į laivus, į pro šalį retai praplaukiančius vandens dviračių minėjus. Kaip tikri seniai, kalbėjome apie gyvenimą, apie tai, kaip greitai bėga laikas. Apie visus mūsų bendrus vakarėlius, apie bendras išvykas į gamtą, apie ateitį.
Gabrielė užsiminė persikelianti kartu gyventi su Poviu į naują jų bendrą būstą. Apie tai, kaip jos gyvenimas supaprastėjo, apie ribas ir aiškius rėžius, kuriuos ji dabar turi. Apie aiškią kryptį. Apie tai, kad po daugelio laiko, daug kas tapo aiškiau.
Diskutavome apie visuomenės mums primestas normas, apie socialinius lyčių vaidmenis. Gabrielė prisipažino, kad kartais sustabdo save galvojanti apie tai, kaip norėtų viską mesti ir išvažiuoti. Norėtų pakeliauti, susipažinti su žmonėmis, patirti nuotykių, kad kartais nuo gyvenimo jai norisi susigūžti ir pasislėpti. Grįžti atgal, ten kur būtų taip saugu ir gera.
Lengvas drebulys krėtė mano kūną, aš tiesiog mėgavausi pokalbiu. Girdėjau kiekvieną žodį, dėjausi į galvą ir už tai aš taip gerai viską pamenu. Mačiau tavo liūdnokas rimtas akis ir nepatikėsi kiek kartų norėjau tave sustabdyti ir tiesiog pasakyti kaip aš jaučiuosi. Kaip man tada buvo sunku eiti šalia tavęs.
Vėl prisiminiau vieną iš tų vakarų, kai dar studijuodami su Tomu linksmai leisdavome savaitgalio vakarus pas Gabrielę su Povilu.
Pamenu tada, jau vėlų laiką, išsiskirsčius kitiems svečiams, aš nusileidau į pirmą aukštą įsipilti vandens. Pamačiau tave virtuvėje, įsmeigusią žvilgsnį pro langą, iš svetainės buvo girdėti tyli muzika. Tu ramiai lingavai ir atrodo buvai išėjusi, nieko negirdėjai. Buvai tik tu ir tavo pasaulis, ir viskas sukosi ramiame muzikos verpetuose.
Įgavęs drąsos, gal nuo svaigalų, o gal nuo tavo magijos aš priėjau prie tavęs ir švelniai palietęs tavo nugarą prisiglaudžiau tave prie savęs. Apkabinau ir nepajutau kaip tavo rankos apsivijo mano kaklą. Ėmėme labai lengvai, labai tyliai judėti. Tu nuleidai akis ir tyliai paputei lūpas ir vėl pažvelgei į mane.
Man atrodė, kad mano plaučiai pilni oro, bet aš negaliu įkvėpti, vos galėjau užgniaužti savo jaudulį. Lyg tą jausdama, tu prigludai prie skruosto, jutau tavo švelnią odą, jaučiau tavo šilumą, tavo kvapą, atrodo mano rankos apkabino tave dar stipriau. Jaučiau, kaip nusiraminu ir tai buvo nuostabiausi burtai. Gera matyti ir gera jausti.
Artėjome prie viešbučio. Aš greitinau pokalbį, nes jaučiau, kad dabar tai būtų gera proga. Tiesiog pasakyti. Susiimti ir žengti žingsnį. Ir kaip bus taip. Gniaužiau rankas, ėmiau greičiau berti žodžius. Bet dar neradau tos progos.
Įėjome į viešbutį, su mumis pasilabino administratorė. Įžengėme į liftą. Supratau, kad neturiu net tų šešių minučių, net neturiu minutės. Gal tik tas menkas dvidešimt sekundžių.
Pažvelgiau į ekranėlyje bėgančius aukštų skaičius. Kaip bebūtų absurdiška, aš pirmą kartą maldavau, kad liftas sustotų, kad užstrigtų.
Liftas dar palengva kilo. Balta šviesa sumirksėjo, pasigirdo lengvas trenksmas, liftas susipurtė. Ir… sustojo tarp aukštų.
Gabrielė atrodo tikrai šiek tiek išsigando iš jos didelių akių mačiau klausimus „kas dabar bus?“.
Aš paėmiau Gabrielę už rankos ir švelniai pasakiau:
— Nesijaudink. Čia geras viešbutis, tikrai mus ištrauks gal ir labai greitai. Nežinau kiek laiko turiu. Bet noriu tau kai ką pasakyti, ką norėjau pasakyti jau labai senai. Šiek tiek atsitraukiau kiek leido lifto ribos ir pajutau kaip siekiant įtaigumo į tą žodžių tiradą nevalingai įtraukiu ir rankų gestus. — Noriu pasakyt štai ką, — tęsiau. — Kažkada labai senai esu matęs tokį filmą. Apie automobilius. Ir greitį ir t. t. — papurčiau galvą, nes tai nebuvo svarbu.
Gabrielė nusišypsojo.
— Jame man labai patiko vienas automobilis. Toks Mustangas, vadinamas „Eleonora“. Man tai buvo tobuliausias automobilis. Vaikystėje prisiekiau sau, kad užsidirbęs pinigų aš tokią nusipirksiu. Tai būsiąs pirmas mano automobilis. Vėliau nustojau save apgaudinėti ir supratau, kad taip nė velnio nebus. Todėl ilgainiui tas automobilis man tapo simboliu viskam, kas man atrodo nepasiekiama.
— Ok, tau patinka Mustangai. Esu tikra, nusipirksi dar, — nesupratusi ką noriu pasakyti, bandė nuoširdžiai įpūsti vilties Gabrielė.
— Ne, ne. Aš noriu pasakyti ne tai. Noriu pasakyti, kad aš jo labai noriu. Nors dabar tai tėra simbolis. Bet kai susipažinau su tavimi, tas simbolis visko kas man yra nepasiekiama tapo nebe Mustangas, o tu, Gabriele. Aš negaliu nustot galvot apie tave. Tu, Gabriele, esi mano Mustangas. Liftas ramiai kilo į viršų.
Aš susimastęs, žiūrėdamas į Gabrielę, dėliojau savo galvoje mintis būtent taip. Būtent taip aš būčiau tau pasakęs. Aš taip viską įsivaizdavau. Bet šviesos nemirgėjo ir joks liftas neužstrigo. Abu žiūrėjome vienas į kitą. Abu šypsojomės. Kaip aš būčiau norėjęs, kad tiesiog būtum perskaičius mano mintis.
Liftas ramiai sustojo septintame aukšte. Tu švelniai palietei mano petį ir pasakei, kad smagiai praleidai laiką. Nusisukai eiti. Ir tai buvo mano pabaiga. Mano nebaigto tobulo vakaro su tavim pabaiga.
Po kokios savaitės ar dviejų sapnavau ežerą. Ir paskutinį kartą tave, Gabrielę. Sapnavau sklendąs virš ežero, mačiau tik miškus ir tą melsvai žalsvą labai ramų vandens paviršių. Ėmiau sklęsti vis arčiau vandens. Kol galiausiai panirau į vandenį. Jutau, kaip vanduo palengva užlieja mano kūno 8 kontūrus, atrodė, kad skęstu, bet aš visiškai nebijojau. Abejojau, kad galiu įkvėpti, bet nejaučiau, kad man reikia oro. Aš buvau ramus. Tada pajutau kaip į vandenį įšoko dar vienas kūnas. Kaip artėja prie manęs. Kaip apsiveja kūną ir ima tempti į viršų. Atrodo, kad atsimerkęs išvydau tave. Tu žiūrėdama man į akis pasakei, kad dabar dar ne laikas, kad laikas judėti pirmyn, kad dar manęs daug kas laukia.
Pašokęs ir lovos griebiau telefoną ir norėjau tau paskambinti. Bet suabejojau ar būtum supratus. Tačiau norėjau, kad žinotum. Ir padėkoti. Ir gal dėl to aš dabar tai tau ir rašau.
Nuo to vakaro Klaipėdoje praėjo keleri metai. Įvyko daug pokyčių mano gyvenime. Su Tomu dar bendrauju. Pakeičiau darbą. Ir tikrai žinau, kad jei kas manęs klaus patarimo, aš visada sakysiu: „broli, žinok, kad tamsiausia visada prieš aušrą būna“.
Dabar aš tikrai imu jaustis laimingas. Šiomis dienomis vis dar visi gyvename karantino ritmu. Bet žinau, kad situacija pagerės. Gal po dienos ar po mėnesio. Tam aš turiu daug planų.
Artėjant vasarai, planuoju atostogas. Gal dėl karantino negalėsime išskristi toli, bet noriu išvažiuoti prie jūros.
Jaučiu, kad jūra mane lyg seną jūreivį šaukia. Noriu aplankyti Klaipėdą. Pasivaikščioti Danės krantine. Sustoti kur nors vakarienei. Geram restorane su tomis mažomis pretenzingai papuoštomis porcijomis. Važiuoti toliau.
Ir, palikus žemyną, leisti sau pasiklysti Nidos kopose. Beklaidžiojant surasti ramią vietelę ir saulei leidžiantis, priklaupti pačiai jautriausiai, intymiausiai ceremonijai. Visam gyvenimui. Šį kartą klausiu ir kalbėsiu garsiai. Jeigu reiktų, galėsiu pakartot. Kartosiu tol, kol išgirs. Net jei milijoną kartų po to išgirsčiau tą patį mieliausią ir nuoširdžiausią nuostabos pilną: „kaip?“.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt ir Romantika.lt konkurse „Mano nepamirštama naktis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
