Atsikėliau vieną rytą ir nutariau: „Gana. Važiuoju į tėviškės mažą trobelę, ten pasikursiu seną plytų krosnelę ir normaliai pailsėsiu.“
Atvažiavau. Giliai įkvėpiau į plaučius gryno oro ir prisėdau ant suolelio po klevu. Oi, kaip gera! Žalia žolė, kvepia gėlės, dūzgia bitės ir nesustodamas, įvairiais balsais, koncertuoja paukščių choras.
Užsimerkiu ir svajoju. Pasidžiaugiu, pailsiu ir pati sau sakau: „ gana tinginiauti, griebkis darbo.“
Įsispiriu į mamytės ilgokai nešiotas suvalkietiškas klumpes, užsirišu šviesią skarelę, užsimaunu nudryžusius džinsus, už kauptuko ir į darželį. Skauda nugarą, tai atsiklaupiu ir iriuos į priekį pamažu. Ir staiga: „Tai labas rytas, čia pas jus taip gražu, tokia ramybė...“
„Gražu“, – sakau ir atsigręžiu. Gi stovi prie takelio toks seniokas, pasirėmęs ant lazdos.
„Gražu, – pakartoju. – Tik, matot, darbų čia daug, o amžius solidus, tai greitai pavargstu.“
„Ką reiškia amžius? Jums trečia jaunystė, tai reikia džiaugtis ja ir veltui laiko nešvaistyti“, – sako jis.
Pasijuntu kažkaip nejaukiai: apsmukusi skara, tos klumpės iš po kojų slysta, dar neseniai brūkštelėjau per nosį murzina ranka.
„Na, o jei pavargot, tai štai suolelis, gal abu prisėskim ir pailsėkim po klevu“, – pasiūlo.
Atsistoju ir žiūriu. Na, jis jau netoks ir seniokas. Šiltas žvilgsnis ir akys švyti gerumu.
„Mielai prisėsčiau, bet purvina visa , tai man kažkaip nepatogu“, – atsakau.
„Ech, niekis, kitaip ir būt negali prie darbų“, – numoja ranka.
Prisėdu.
„Kaip čia pas jumis gera ir jauku. Upelis, miškas, takas prie namų“, – sako.
„Taip, ir man čia labai miela ir gražu. Tik kartais, kai viena, tai nejauku. O jūs iš kur? Ir kaip čia atsiradot?“, – paklausti išdrįstu.
„Matot, aš vienišas. Tai man geriau gyvent gamtoj, ne miesto mūruos. Vaikams savas gyvenimas ir aš jiems, senis, nerūpiu“, – paaiškina.
„O jūs visai nesenas, jūs visai žavus!“ – pasakius taip visa net nuraustu.
Dienos jau rudenėja. Žydi astrai. Neberišu senos skaros, o klumpes numečiau į kampą. Kas vakaras su kremu raukšleles kaktoj trinu. Dažniau į veidrodį žiūriu. Anąkart pas kirpėją nuėjau. Plaukus gražiai sušukavau. Ir naują palaidinę sau nusipirkau.
Ach, kad jūs žinotumėt, kaip man senoj sodyboj gera! Mes vakarais vis sėdim dviese ant suolelio po klevu. Koks mielas, geras šiltas rudenėlis. Žiedai jurginų svyra prie vartelių. Ant kelių ilsis rankos po darbų. Kai pateka mėnulio pilnatis, užgroja žiogas smuikeliu, užsidega danguj žvaigždžių sietynai – kokia palaima ir ramybė!
Kaip gaila, kad dabar manęs nemato pavydžios, pasilikusios mieste kaimynės. Įsivaizduoju, kaip tom našlėm nutįstų nosys iš pavydo.
Vasarą nutinka karščiausi vasaros romanai! Papasakokite apie juos ir laimėkite! Naujienų portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus! Skelbiame rašinių konkursą „Mano karščiausias vasaros romanas“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią, karčiausią, įspūdingiausią romaną gyvenime. Galbūt jis tęsiasi iki šiol? O galbūt tam nebuvo lemta įvykti? Papasakokite savo istoriją. Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai! Istorijų laukiame iki rugpjūčio 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami rugpjūčio 15 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai.
Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
