Mano tėvukas buvo griežtas ir auklėjo mane griežtai. Buvau truputį daugiau nei saikingai išdykęs, dažnai kentėjo užpakalis ir liejosi gamybinės, bet ne dūšios ašaros...
Tėvelis, pakabinęs diržą ant vinies, kaip koks Makarenka, paskaitydavo auklėjamąjį pamokslą ir visada tvirtai užbaigdavo: „Nekriok, kentėk, tikri vyrai nežliumbia.“
Dabar už tokį auklėjimą tėvelis iš kalėjimo neišeitų. Mėnesį mane auklėtų, po to metus kiti jį auklėtų.
Atvirai pasakius, niekada nemačiau tėvelio verkiančio. Net per mano mamytės, jo žmonos, laidotuves neverkė. Mačiau, jaučiau, kad jis gėdinasi aplinkinių, giminių.
Sutiksite, kad po laidotuvių dažnai girdisi aptarinėjimai: „Oi, kaip anas verkė, kaip raudojo“, „a tas visai neverkė“.
Manau, kad tokioje aplinkoje, kaip laidotuvės, kai aplink giminės, artimieji stebi, gal net skaičiuoja tavo ašaras, nuoširdžiai, atvirai pravirkti gali tik labai stiprūs vyrai kuriems nusispjauti, ką pagalvos aplinkiniai.
Pažinojau vieną latvį. Užėjus kalbai apie laidotuves, apie verkimus jis pasakė: „Kai mirė mano žmona, aš labai verkiau ir nė kiek nesigėdijau, nes mano ašaros buvo skirtos mano mylimai, o ne aplinkiniams.“
Neabejoju, kad latvis, su kuriuo daug metų esame geri draugai, stiprus žmogus.
Aš neturėjau tiek stiprybės, kaip ir tėvelis, neverkiau nei per mamytės laidotuves, po daugelio metų nei per tėvelio, bet tai nereiškia, kad nesu verkęs.
Esu ir verkiau ne „techninėmis“ ašaromis, o nuoširdžiomis, iš dūšios iš širdies, bet vis tiek niekam jų nerodžiau.
Pirmas nuoširdžias ašaras liejau, kai brolis išviliojo iš manęs ir suvalgė man skirtą obuolių tyrelę. Nepatikėsite, man iki šių dienų pikta, skaudu ir kartais net ašara ištrykšta prisiminus tą tyrelę. Kokia skani ji buvo.
Antras kartas įstrigęs atmintin, tai „brolžudybė.“ Turėjau pasidaręs lanką ir strėlių metaliniai antgaliais. Vieną tokią strėlę paleidau į pliką brolio pilvą, ji įsmigo, brolis nukrito ir „numirė“.
Kaip aš verkiau, kaip raudojau, o jis pagulėjęs keletą minučių, atsigavo, užvežė man per ausį ir išėjo į mokyklą.
Po to jau liejosi techninių ir dvasinių ašarų mišinys. Nežinau, gal tai turėjo įtakos, bet per laidotuves ašaras valdo giliai viduje išlikusi baimė ir nuostata – verksi, verksi, gailėsi jo, o nabašnikas atsikels, užveš per ausį ir nueis. Čia gal kiek su humoru, nes mano giminė mėgdavo ir prie karsto pajuokauti. Visai linksmai sakydavo: „Vienai aviai vilną kerpa, sekančiai uodega virpa“.
O jei rimtai.
Dukrai turėjo problemų su pastojimu. Daug vargo, daug išleido pinigų vaisingumo klinikose, pagaliau pastojo. Buvo visiems džiaugsmas. Bus pirmas anūkas. Parnešė pirmas nuotraukas, kuriose anūkas buvo tik mažas taškelis, tai ir davėme laikiną vardą – Taškelis.
Deja, teko gimdyti anksčiau laiko, labai sunkiai ir negyvą.
Aš tuo metu buvau toli nuo namų. Kai dukra ankstų rytą atsiuntė veiduką su riedančia ašarėlė, parašė, kad nebėra Taškelio, sustojau ir verkiau taip, kaip niekada dar neverkiau. Matyt, išliejau visas sukauptas, užlaikytas, sutaupytas nuo tėvelių laidotuvių ašaras. Tačiau jų niekas nematė, išsiliejau vienas pats, todėl per pačias laidotuves vėl tvardžiausi.
Po kiek laiko pas dukrą vėl užsimezgė nauja gyvybė. Visi 9 mėnesiai kaip ant adatų.
Rytą paskambino žmona ir pasakė, kad išvažiavo. Aš ir vėl buvau toli nuo namų. Po kelių valandų vėl paskambino. Verkia, rauda nieko nesako. Pagaliau ištaria: „Pagimdė, viskas gerai“. Abu verkiame ir negalime nė žodžio pasakyti.
„Na, ko verkiame, džiaugtis reikia“, – sakau ir vėl abu net balsu kriokiame.
Nežinau, ar tuo metu buvau kaip stiprus vyras, ar verksnys, bet tai buvo pirmos mano ašaros, kurias girdėjo žmona.
Tikriausiai tai buvo ta akimirka, kai reikėjo išlieti per visą gyvenimą sutaupytas džiaugsmo ašaras ir, manau, po to nereikia klausti, kodėl seneliai anūkus myli labiau nei mylėjo savo vaikus.
Esu kažkur girdėjęs žodžius, kad „šis pasaulis – tai verkiantis dangus“.
Kai apsidairai, tai tikrai atrodo, kad net dangus padeda žmonėms verkti. Jau labai daug išbandymų siunčia žmonėms tas dangus, verčia raudoti, o tikriems vyriams verkti nevalia.
Tačiau tikras vyras ne visada yra stiprus vyras, kaip mano draugas latvis. Kartais tikri vyrai neišdrįsta būti stipriais vyrais ir pasirenka pačią baisiausią išeitį, o tai jau silpnumo požymis.
Portalas lrytas.lt yra informacinis vyrų emocinės pagalbos linijos Nelikvienas.lt rėmėjas, todėl prisideda prie projekto ir skelbia rašinių konkursą! „Bendraukime“ rubrikoje laukiame jūsų jautrių, linksmų, liūdnų, įkvepiančių ar pamokančių pasakojimų apie tai, kodėl pravirksta šiuolaikiniai vyrai. Laiškų lauksime bendraukime@lrytas.lt
Trijų didžiausio dėmesio sulaukusių istorijų autorius apdovanosime 50 eurų „Gera dovana“ dovanų kuponais.
„Nelik vienas“ pagalbos linijos vyrams darbo laikas, kasdien nuo 18–21 val, galima kreiptis telefonu 8604 11119 bei el. paštu pagalba@nelikvienas.lt. Į laiškus atsakoma per 72 valandas. nelikvienas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
