Jis užmovė ant kabliuko slieką, užmetė meškerę ir atsisėdo ant upės kranto. Čiulbėjo lakštingala. Jam buvo čia gera.
Nuo kanopų sudrebėjo žemė, sužvengė žirgai. Nuo nebalnotų žirgų tiesiai į upę sušoko vaikinai ir merginos. Jie semia vandenį ir pila ant garuojančių arklių nugarų, trina juos šepečiais. Tyška vandens purslai, blizga bėri, sarti ir širvi kailiai. Prunkščia arkliai, jie daužo kanopomis vandenį. Aplink juos švysčioja nuogi jaunuolių kūnai.
Jis įsmeigė meškerę, nusivilko drabužius ir šoko į vandenį. Gaivi vandens vėsa apgaubė jo kūną. Lėta srovė jį nešė pasroviui per baltą ūką. Pagaliau jo kojos palietė aštrų žvirgždą. Jis atsistojo ir priešais jį iš ūko išniro ji nuoga. Jiedu abu nuogi stovėjo vienas prieš kitą ir išplėtę akis žiūrėjo vienas į kitą. Jis ištiesė ranką ir norėjo grožį paliesti, ji nusijuokė ir pradingo ūke.
Ir staiga ūkas ištirpo, virš medžių plykstelėjo akinanti saulė. Lakštingala nustojo čiulbėti.
„Algimantai, – jis išgirdo tetos šauksmą, – pareik pusryčiauti.“
Jie trise sėdo prie stalo: jis, atostogaujantis moksleivis, teta ir dėdė. Ir pusryčių valgė kiaušinienę, gėrė šiltą, ką tik pamelžtą pieną.
„Ar tau patinka žirgai?“ – paklausė teta.
„Jie gražūs…“ – palinksėjo galva. Nieko gyvenime gražesnio jis nėra regėjęs… – Jis matė grakščius žirgus, ją nuogą...
„Šiandieną Vingio parke ristūnų varžybos. Ar eisi?“ – apie pirštą suko juodą ūsą jo dėdė.
„Ristūnų varžybos! – jis nudžiugo. – Būtinai eisiu.“
Dėdė nusišluostė nuo juodų ūsų baltą pieno putą, pakilo nuo stalo ir išėjo į kiemą.
„Dėkui“, – ir jis išbėgo paskui.
Dėdė gamino valtį.
„Graži“, – jo akys blizgėjo.
Graži. Valtis išties buvo nuostabi: lengva, grakšti. Ji priminė kanoją, arba didelę baidarę. Dėdė su meile žiūrėjo į savo darbą, grublėtu delnu švelniai glostė valties lygius šonus.
„Tu padėk man poliruoti“, – dėdė padavė flanelinį skudurėlį ir dar paaiškino. – Suvilgyk politūroje ir trink tol, kol įšils, tik tada medis įgers politūrą.“
Jiedu abudu – jo ūsuotas dėdė ir jis – jaunas vaikinas. Nuo kaktos lašėjo sūrus prakaitas ir kartu su politūra gėrėsi į valtį. Įkaitęs medis degino pirštus.
„Šiandieną gana“, – dėdė išsitiesė.
Jis, kaip ir dėdė, perbraukė ranka per poliruotą valties paviršių – pirštai švelniai slydo medžio raštu ir pajautė sklindančią šilumą. Valtis kvepėjo kanifolija, medumi ir medžiu...
„Dar reikės ilgai poliruoti“, – dėdė vis dar žiūri į savo valtį.
„Dėde, kam jums tokia valtis? Su ja net nepažvejosi“, – paklausė vaikinas.
„Nejau valtis būtina tik žvejybai? – jis švelniai glostė savo valtį. – Aš su ja plauksiu į jūrą.“
Pasigirdo muzikos garsai, mašinų pypsėjimas, žmonių balsai. Pro šalį link upės klegėjo žmonių voros.
„Vyrai, renkitės! Laikas eiti!“ – tarpduryje teta su rankšluosčiu rankose.
Jiedu sėmė vandenį iš šulinio ir vienas kitam pylė ant galvų. Nusišluostė lininiais rankšluosčiai, apsirengė tetos pasiūtais lininiais marškiniais, dėdė užsimaukšlino šiaudinę skrybėlę, o teta apsigaubė marga šilkine skarele. Ir trise pasuko link upės.
Dėdė, apsirengęs juodu kostiumu, teta, pasipuošusi gintariniais karoliais, ant pečių užsimetusi margą skarelę. Ten, kur upės vingyje tiesėsi žalias žolės kilimas, medinės tribūnos ir supo seni skaroti lapuočiai medžiai. Visi susėdo medinėje tribūnoje.
Žirgai bėgiojo po pievą, šoka pagal muziką. Po to žirgai šokinėjo per barjerus ir įveikė įvairias kliūtis: sankasas, duobes, užtvaras ir vandens kliūtis.
„Nieko pasaulyje nėra gražesnio už bėgantį žirgą, plaukiantį burlaivį ir šokančią moterį“, – jis prisiminė girdėtą aforizmą.
Jis žiūrėjo į šuoliuojančius žirgus, matė jūroje ant bangų dėdės poliruotą valtį, matė ją nuogą baltame ūke...
Jis netikėjo savo akimis: ji viena.
Jo akys lydėjo ją.
„Eik“, – šypsodamasis dėdė suko savo juodą ūsą.
Raginti jo nereikėjo, jis pašoko, tribūnos laipteliais nubėgo žemyn ir pasivijo ją.
„Tai tu!“ – sušuko jis,
„Tai aš“, – atsakė jam.
Baigėsi žirgų varžybos. Svajingai grojo dūdų orkestras.
„Eime“, – ji paėmė už rankos.
Jie nusileido prie upės. Vaikštinėjo smėlėta pakrante. Saulė nusileido palengva. Virš upės iškilo ūkas. Vėl čiulbėjo lakštingala. Jiedu stovėjo ir tylėjo. Jį traukė prie jos, norėjosi ją paliesti. Ji kvepėjo upe, medumi ir kažkuo tai dar. Jis jautė jos karštą alsavimą. Ir lūpos palietė jos lūpų kamputį… Ji švelniai pastūmė jį ir dingo baltame ūke…
Jis perbraukė liežuvį per savo lūpas – jos buvo saldžios. Palietė pirštais – jos karštos.
Iki šiol jis jaučia jos lūpų prisilietimą…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
