Iš pradžių jis mane apžavėjo. Narcizai moka sudaryti gerą nuomonę apie save. Kadangi aš buvau auklėta taip, kad į jokias lovas negulti, kol nevedė, taip ir dariau.
Jis pasakė, kad čia oho koks iššūkis ir kad vesti mane sutinka, nes tas antspaudas nieko nereiškia, tai ko čia nepasimaivius ir to antspaudo neuždėjus.
Kvaila buvau, nes pamaniau, kad čia tik juokas.
Po vestuvių jis labai pasikeitė, pagavau su kitomis moterimis, o jis mane kaltino, ko lindau į jo telefoną ir pirmą kartą prikūlė. Po to kasdien primindavo, kad jam vedybos nieko nereiškia ir jeigu aš to nesupratau, tai galiu čiuožti toli toli.
Sakydavo, kad man ne meilė rūpi, o tik ištekėti. Iš dalies taip ir yra, į santykius aš žiūriu pragmatiškai. Nesu jokia barakuda, pati užsidirbu, bet vyras man ir buvo reikalingas, kad vaikų susilauktume ir normaliai gyventume, jokiomis meilėmis-seilėmis netikiu.
Vaiko susilaukiau, kai jau buvo santykiai gerokai pašliję. Trejus metus tyčiojosi dėl vedybų, pastoviai koliodavo visokiais žodžiais. Su manimi beveik nesimylėdavo, bet vienas retas kartas nemelavo...
Visada sakė, kad nenori įsipareigojimų ir vaikų, bet vaikui atsiradus staiga prabudo „tėviška meilė“.
Išsiskyrėm, kai vaikui buvo pusmetis. Neapsikenčiau neištikimybės. Nuo tada pradėjo reikalauti, kad vaikas augtų su juo, nes gi aš „žiurkė“.
Ir pasakė, kad galiu net nebandyti teistis vaiko išlaikymo, nes jeigu noriu, kad vaikas būtų išlaikomas, jis turi gyventi su juo.
Prisiteisiau – kiekvieną mėnesį gaunu, bet ir jo skambučio kaskart sulaukiu. Kolioja, vadina paskutiniais žodžiais. Jo paklausiau, ko jis apskritai iš manęs nori. Ir jis pasakė, kad man viso gyvenimo neužteks atpirkti to, ką jam padariau.
Klausiu jo, ką gi jam tokio neatleistino padariau. Ir jis pasakė, kad buvau užsisėdusi ant jo sprando nemylėdama.
Bet kas jis toks, kad jį mylėti. Aš suprantu, šeimos vertybes, o ne kažkokią meilę vyrui. Meilė yra tik kliedesys.
Blogiausia, kad ir kitos moterys manęs nepalaiko, irgi mane vadina visokiais žodžiais.
Visai susipainiojau, nežinau ką ir begalvoti. Iš vienos pusės suvokiu, kad gyvenau su narcizu, bet iš kitos pusės jaučiuosi nenormali. Ką manote jūs?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
