Андрій glaustai pakomentuoja: „Štai šį namą aš atsimenu“ arba „šioje aikštėje esu buvęs“ ir pan. Periodiškai nutrūksta mūsų susirašinėjimas. Jis man pamini, kad neturi net kada atrašyti į žinutes, jam reikia pasirūpinti artimaisiais, juos paslėpti ir išvengti akistatos su rusų kariais. Tenka dairytis aplinkui, kad nepapultų į susišaudymus.
Aš jam paminėjau, kad visas pasaulis bruzda, žmonės buriasi aikštėse ir mitinguoja. Papasakojau, kiek Lietuva surinko Ukrainai paramos. Pradžiuginau pasakydamas, kad iš mūsų šalies išgabenta ir Ukrainą jau pasiekė nemažas kiekis ginkluotės. Андрій atsako trumpai, mums padėkoja ir neprarasdamas kovinės dvasios išrėžia: „Mūsų armija atkovojo Chersoną!!! Rusų užsiundytas pabaisas išskerdėme kaip šunpalaikius!“. Мūsų pokalbis nutrūksta.
Vakaras, pas mane lankosi keli draugai. Nuo televizoriaus ekrano neatplėšiame akių. Diskutuojame apie ateitį. Aršius ir jautrius mūsų pokyčius pertraukia iš fronto linijos vis dažniau ir dažniau pasipilantys naktiniai pranešimai. Mūsų budėjimas baigiasi apie trečią valandą nakties. Kaip ir anksčiau, be sapno panyru į gyvą miegą…
Sekmadienis. Ryte su draugais peržiūrime savo spintas. Pakuojame rūbus, avalynę, rankšluosčius. Išgabename į aikštelę prie „Avia Solution Group“, kur surenkami visi daiktai pabėgėliams ir ginantiems šalį. Vėlyvą vakarą sužinau, kad mūsų šalies žmonės pririnko 50 vilkikų humanitarinės pagalbos. Mūsų visų sąmonėje vieningai gimsta suvokimas, kad kiekviena išsaugota kenčiančios tautos gyvybė ir kiekvienas susprogdintas tankas – tai mūsų dar viena laisvės diena. Juk niekada mes nežinome, koks bus rytojus, juk dar negalime įkainuoti, kiek verta mūsų viena laisvės diena.
13:05 val. Андрій praneša: „Aš vis dar kelyje ir niekaip negaliu pasiekti Lvovo. Keliai blokuojami, steigiami patikros ir apsaugos punktai prieš kiekvieną gyvenvietę. Kartais tenka apvažiuoti blokuojamas gatveles ir kvartalus. Naktį šiek tiek pailsėjau, teko miegoti mašinoje. Vakarų Ukrainoje gerokai ramiau nei centrinėje Ukrainoje. Regiu žmones, kurie negailėdami savo jėgų ruošiasi kovai, stato barikadas. Čia daug atvyksta žmonių, kurie ieško ramybės. Kai kurie jų tęsia savo kelionę ir pasuka link Vakarų Europos šalių.
Daugiausia bėgančių nuo fronto žmonių tarpe sutinku moteris su vaikais. Daug kas bando pasiekti Lvovą, kitiems pavyko trauktis į Užkarpatę, dar kiti bando slėptis užterštoje Černobylio zonoje. Daug mūsų piliečių bėga į Lenkiją, Vengriją, Slovakiją, Rumuniją… Mes suprantame, kad Rusija pirmiausiai nori visiškai okupuoti rytus. Žmonės tikisi, kad vakaruose dar kurį laiką rusų niekšai neįkels kojos. Neprašyk, aš pats nefotografuosiu nei blokavimo postų, nei pakelės barikadų. Juk supranti, kad tai gali pasiekti okupantus. Galiu persiųsti tik tą medžiagą, kuria dalinasi Ukrainos oficialūs kanalai, bet manau ją ir pats vėliau matai internete arba televizijos transliacijose“.
Андрій manęs paprašo vėliau publikuojant mūsų susirašinėjimus nepalikti rusiškų teksto fragmentų. Jis su manimi susirašinėja rusiškai tik dėl to, kad aš nesuprantu ukrainietiškai. Vėliau aš jam siunčiu fotografijas iš Vilniaus, kur žmonės pabėgėliams gabena įvairius drabužius, patalynę, rankšluosčius. Андрій atsako trumpai ir mūsų pokalbis vėl nutrūksta ilgam: „Labai dėkoju jums, Lietuviai“.
19:48 val. Андрій informuoja, kad pasiekė Lvovą: „Dabar iškraunu daiktus“. Po trijų parų jam pagaliau pavyko išvysti naujagimę dukrą. Aš taip pat perdaviau nuo mūsų bendro draugo Deivido linkėjimus, paminėjome, kad mes abu prisimename jį ir mums rūpi tai, kas nutiko. Андрій atsako: „Taip aš jį atsimenu ir tikrai atsimenu Lietuvą. Tai buvo mano pirmoji šalis Europos sąjungoje, kurią aš aplankiau“. Paminėjus, kad mūsų pokalbius publikuoja „Lrytas.lt“ portalas, Андрій linkėjimus taip pat perduoda ir dėkoja už paramą jo Tėvynei redakcijai ir skaitytojams.
Šiandien mano bendramintės Silvijos draugai iš rytų Ukrainos informuoja: „Laikomės. Šeštadienį neramumai buvo labai arti mūsų. Tankų kolona judėjo link mūsų miesto. Likus dvidešimt kilometrų iki tikslo kolona išsiskirstė į dvi grupes. Tiltu važiavo tankai. Du tankai pasiekė kitą krantą, trečiasis sulaužė tiltą ir krito į upę. Dalis tankų pasiliko tūnoti miške, kita dalis patraukė į miestą. Ten jie buvo stipriai apšaudyti.
Tankuose 18–20 metų jaunuoliai. Paimti į nelaisvę sako, kad apie karą girdintys pirmą kartą. Jie mano dalyvaujantys pratybose. Tuo metu, kai tankus sustabdė mūsų pasipriešinimas, aš buvau miške, rankose turėjau degantį mišinį, ruošiausi užpulti. Anksti ryte aš vėl eisiu užimti savo kovos poziciją, esu pasiruošęs ir nepasiduosiu!….
Sekmadienį vakare Baltarusiją pardavęs niekingasis Lukašenka dar labiau grasina Lietuvai ir Lenkijai. Jis leidžia suprasti, kad tai tik karo prieš Vakarų pasaulį pradžia. Vis dėlto, turime sutikti, kad Europos sąjunga neprisidėjo nuverčiant Baltarusijos diktatorių. Dabar mes turime jį, lyg tiksinčią bombą savo pašonėje. Galbūt ankstesnė adekvati ir stipri reakcija savo laiku būtų leidusi sumažinti karo mastą ir greičiau nusausinti kraujo upelius.
Mane neramina ir tai, kad šio karo rezultatas, nesvarbu, kas laimės, taps didelio masto rusofobijos pagrindu…
Rusija grasina ir branduoliniu ginklu. Tai man visiškai nesuprantama. Nejau Putinas ir Lukašenka nori, kad karui pasibaigus jų leisgyviai kūnai būtų savaitę tąsomi Maskvos ir Minsko gatvėse?
Kita vertus, tai nėra racionali Lukašenkos ir Putino logika… Europiečiai gaili ir gelbėja skriaudžiamą šuniuką, o didžiojo naratyvo iniciatoriai grūda paauglius su tankais žudyti civilių gyventojų… Tai ne mūsų, ne Europos, tai diktatoriaus logika.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
