Psichiatrijos klinikoje dėl pogimdyminės depresijos atsidūrusi moteris papasakojo, kas išgąsdino labiausiai

Yra tokia lietuviška patarlė: „Neišsižadėk lazdos, tiurmos ir ubago lazdos“. O aš nuo savęs pridėčiau: ir psichiatrinės ligoninės.

 Moteris psichiatrijos klinikoje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Moteris psichiatrijos klinikoje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Moteris psichiatrijos klinikoje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Moteris psichiatrijos klinikoje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Vilniaus Psichikos sveikatos centras<br>V.Kapočiaus nuotr.
Vilniaus Psichikos sveikatos centras<br>V.Kapočiaus nuotr.
Vilniaus Psichikos sveikatos centras<br>V.Kapočiaus nuotr.
Vilniaus Psichikos sveikatos centras<br>V.Kapočiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Ona

Mar 4, 2022, 8:15 PM, atnaujinta Mar 5, 2022, 8:47 PM

Kaip ir daugelis šį straipsnį skaitančių žmonių, niekuomet nesitikėjau atsidurti tokioje įstaigoje, tuo labiau griežto režimo skyriuje. Bet taip jau nutiko, kad dėl patirtų daugybės neigiamų emocijų ir miego trūkumo po priešlaikinio gimdymo susirgau sunkia pogimdyminės depresijos forma, kuri, užsidarius savyje ir nesikreipiant pagalbos, vis gilėjo.

Nejaučiau jokio ryšio su savo kūdikiu, maniau, kad nemoku ir negaliu juo tinkamai pasirūpinti, psichika pakriko taip, kad ją visiškai užvaldė iki tol giliai manyje tūnojusios įvairios baimės, atsirado savižudiškų ir kitų įkyrių minčių, nebepavykdavo užmigti net ramybės būsenoje.

Ėmiau perdėtai jautriai į viską reaguoti, nebenorėjau su niekuo bendrauti, rūpintis savo išvaizda ar sveikata, elgesys irgi pasidarė neadekvatus, dėl ko ypač buvo sunku mano namiškiams, prasidėjo konfliktai su vyru. Gyvenimas atrodė viena kančia, nebejutau jokio gyvenimo džiaugsmo, atrodė, kad visa, kas geriausia, jau buvo, o po vaikelio gimimo viskas tik blogėja ir gyvenimas greit baigsis.

Tad užteko pirmojo ir vienintelio vizito pas psichiatrą ir po jo atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje Vasaros gatvėje, kur turėjau progos pailsėti ir buvau gydoma nuo depresijos. Praėjo jau pusmetis nuo gulėjimo Ūmios psichiatrijos moterų skyriuje, o prisiminimai apie jį vis dar neišdilo ir turbūt liks atmintyje visam gyvenimui.

Nuotraukų ar vaizdo įrašų neturiu, nes tame skyriuje fotografuoti ir filmuoti draudžiama, be to, gydymosi metu ne tai rūpėjo. Atsižvelgiant į tai, ką teko ten patirti, natūraliai iškyla klausimas: ar tokios vietos tikrai yra tinkamos sunkia depresija sergantiems, ypač savižudiškų polinkių turintiems pacientams?

Jautriai, droviai, intravertiškai ir viešumo nemėgstančiai asmenybei tokios gydymosi sąlygos ne tik nepadeda sveikti, bet sukelia daug baimės, nerimo, gėdos. Dabar apie viską nuo pradžių. Iš priėmimo skyriaus, kur man padarė elektrokardiogramą, kraujo tyrimą ir koronaviruso testą, buvau paguldyta į izoliatorių iki kol ateis koronaviruso testo atsakymas. Ten praleidau visą naktį ir į skyrių „ant kalniuko“ buvau perkelta kitos dienos ryte.

Palyginus su ano skyriaus sąlygomis, izoliatoriuje sąlygos buvo visai neblogos: palatoje buvo kriauklė, čia buvau viena, nors ir stebima kameros, skyriuje buvo normalus dušas ir tualetas, vakarienę gavau iškart, ne taip, kaip Santaros klinikose, kur pirmą dieną pacientai maisto negauna. Apskritai dėl maisto šiai ligoninei priekaištų neturiu, kiek iki šiol teko gulėti ligoninėse, tai Vasaros gatvėje ligoninės maistas buvo iš visų skaniausias. Ypač laukdavau pietų, kurių būdavo du patiekalai ir visuomet skanūs bei sotūs, kas šiaip ligoninėse retai pasitaiko.

Atvykusi į Ūmios psichiatrijos skyriaus moterų poskyrį antrame aukšte pirmosiomis dienomis buvau šokiruota ir neįsivaizdavau, kaip čia reikės išbūti, o apie išleidimą tuomet nebuvo nė kalbos. Be vaistų čia gydymas neįsivaizduojamas, tad atsigulus į šią ligoninę, teko nutraukti žindymą, negalėjau dalyvauti savo vaikelio krikštynose.

Šiuos svarbius dalykus teko paaukoti dėl galimybės gydytis šioje įstaigoje, tad norėjosi bent jau normalių sanitarinių sąlygų ir bent kiek privatumo, ypač kai motinos pienas krūtyse niekur nedingo ir norėdama išvengti krūtų uždegimo visą buvimo ligoninėje laikotarpį turėdavau kitų palatos moterų akivaizdoje jį po truputį nusitraukinėti ir pilti į kriauklę.

Pradėkime nuo vietos, kuri mane išgąsdino labiausiai. Tai yra skyriaus tualetas. Į jį užėjus pajunti, kad laiko mašina sugrįžai kokius keturiasdešimt metų atgal į sovietmetį. Atrodo, kad ši patalpa seniai nemačiusi remonto, maža to, ir nešvari, nors ant durų yra nurodytas tualeto valymo laikas, kuriuo, kaip supratau, į tualetą eiti negalima. Viršuje kabo sovietinius laikus primenantis ventiliatorius, kuris visad garsiai burzgia, maža to, tualete visą parą atidaryti langai.

Taip yra ne vien dėl patalpos vėdinimo, kuris daug kur taikomas dėl koronaviruso prevencijos, bet ir dėl to, kad tualetas yra kartu ir rūkomasis. Atskiro šios paskirties kambario skyriuje nėra, į lauką be slaugytojų priežiūros išeiti negalima, o rūkančių pacienčių yra nemažai, tad joms belieka rūkyti tualete prie lango. Tad nerūkančios pacientės neturi kito pasirinkimo kaip tik rūkyti kartu, tiesa, ne aktyviai, o pasyviai, kvėpuodamos cigarečių dūmais.

Užtai jos išvengia įkyrių cigarečių kaulytojų, kurios nuolat vargina rūkančias pacientes, nes ne visoms artimieji atneša pakankamai cigarečių, o jų nusipirkti irgi nėra kur. Kelis kartus esu sirgusi šlapimo pūslės ir inkstų uždegimais, tad stengiuosi apatinę kūno dalį laikyti šiltai, vengiu lauko tualetų ir panašių vietų, kur galima peršalti ir pasigauti tokį uždegimą. Atsidūrusi šiame skyriuje turėjau pamiršti apie savisaugą, nes kitų alternatyvų nebuvo, o tualetu bet kokiu atveju reikėjo naudotis.

Laimei, kad dar buvo pati rudens pradžia ir nebuvo didelių šalčių, tad uždegimo per tris ligoninėje praleistas savaites nepasigavau. Neįsivaizduoju, kas čia dedasi atšalus orams, nes rūkyklos-tualeto langai lieka atviri bet kokiu atveju.

Vaistų nuo kitų ligų su savimi čia turėti negalima, nebent leidus gydytojui, tad staigiai pasigavusi kokį uždegimą, pagalbos sulauksi ne iš karto. Tualete kiekvienas klozetas (vienas jų tiesiog skylė), atitvertas sienelėmis ir durelėmis, kurios nėra labai aukštos, tad atėjus iš viršaus galima matyti, ar kabina užimta, ar ne. Palatos kaimynė pasakojo, kad čia gulėjo prieš kelerius metus ir tada jokių pertvarų ar durelių tualete išvis nebuvo, visi atlikdavo gamtinius reikalus kitų pacientų akivaizdoje.

Dabar nors tualete galima rasti privatų kampelį, bet ir tai ne visiškai, nes durelės nerakinamos, tad bet kada jas gali praverti kita pacientė arba valytoja. Kartą sėdėjau tualete ir staiga įsibrovė valytoja, paėmė šiukšlių dėžę, ją iškratė ir padėjo atgal. Pastebėjusi mano sumišimą, ji tik nerūpestingai tarstelėjo: „Nieko tokio, sėdėkit“.

Gerai, kad tada sėdėjau, o ne atsistojusi užpakalį valiau. Tualetuose beveik niekada nebūdavo tualetinio popieriaus, tad artimųjų paprašiau atnešti ir naudojausi savu, bet ne visi pacientai, ypač iš kitų miestų, turi tokią galimybę. Viena pacientė dėl šio klausimo pradėjo rinkti parašus ir po to valdiško tualetinio popieriaus tualete atsirado.

Vienintelis modernus dalykas šiame tualete – automatinė vandens nuleidimo sistema, kas yra patogu, nes nereikia nieko spausti – pakeli sėdimąją dalį nuo klozeto ir vandenėlis pats nubėga. Kitas sovietmečio reliktas šiame skyriuje – dušai, kurių yra keturi, patalpoje dar yra vonia. Jeigu dušai būtų atskirti bent kokiomis užuolaidėlėmis ar durelėmis, ši patalpa nebūtų tokia atgrasi.

Deja, užuolaidų čia nėra, durys nerakinamos, tad ir duše išlaikyti privatumo nepavyks, nes bet kada gali įeiti kas nors iš personalo ar kitų moterų. Turėjau draugę, kuriai bet koks apsinuoginimas kitų žmonių – nesvarbu, vyrų ar moterų- akivaizdoje buvo tabu, tad tokiam žmogui šiame skyriuje nusiprausti būtų misija neįmanoma. Dušas atrakinamas tik konkrečiomis valandomis – pusantros valandos ryte ir porą valandų vakare.

Iš pradžių galvojau, kad čia nuolat rikiuojasi eilės, visos norinčios nespėja nusiprausti, bet pamačiau, kad taip nėra. Iš pradžių dušo vengiau, bet vėliau eidavau į jį kasdien, neretai būdavo, kad prausdavausi tik aš viena arba dviese, retai kada būdavo užimtos visos vietos. Kai kurios moteriškės neidavo ten ne tik dėl drovumo, bet ir dėl to, kad personalas palikdavo atidarytą langą ir būdavo šalta.

Aš ten nuėjusi langą visuomet uždarydavau, nes jis, skirtingai nei palatų langai, buvo nerakinamas, laikiausi pozicijos, kad neprivalau rizikuoti savo sveikata ir praustis nuoga lauko sąlygomis vien dėl personalo užgaidų, gana, kad tualete vėjai pučia.

Lyginant su sovietiniais dušais ir tualetais, likusi skyriaus dalis atrodo visai neblogai – tiek palatos, tiek koridorius ir valgomojo bei poilsio zonos suremontuotos, ant sienų kabo paveikslai, poilsio zonoje yra televizorius, muzikinis centras, knygų lentynos, treniruokliai – dviračiai.

Koridorius, valgomojo, poilsio erdvės ir pasivaikščiojimų kiemelis stebimi vaizdo kameromis. Didelis minusas tas, kad palatose nėra kiekvienam pacientui reikalingų dalykų – elektros lizdų, kriauklių ir net šiukšliadėžių. Visame skyriuje yra tik 3 kriauklės (dvi tualete ir viena valgomajame) ir 2 šiukšliadėžės (didelė koridoriuje ir maža po valgomojo kriaukle). Tai reiškia, kad paprasčiausiai norėdama išmesti šiukšlę, nusiplauti vaisių ar rankas, kaskart turi eiti į koridorių ar vonią ir tai daryti visų akivaizdoje, kas ne visą laiką yra malonu.

Kartą man plaunant nektariną, kita pacientė paprašė duoti jo atsikasti, tad nenorėdama sukelti konflikto, pamelavau, kad čia paskutinis, kurį turiu, tada ana smaližė atlyžo ir leido man jį visą suvalgyti pačiai.

Norint pasikrauti kompiuterį ar telefoną, visuomet reikia prašyti personalo pagalbos, nes telefonai kraunami tam skirtoje patalpoje, kuri yra stebėjimo palatoje. Šioje palatoje laikomi sunkesnės būklės, agresyvūs pacientai, kurie gali sukelti pavojų sau ar aplinkiniams, yra įkyrūs ir kabinėjasi prie kitų, vagia svetimus daiktus.

Palata stebima vaizdo kameromis, durys čia be rankenų ir nuolat budi kas nors iš slaugytojų. Pacientai iš šios palatos be reikalo neišleidžiami (nebent parūkyti ar pasivaikščioti į lauką kartu su kitais pasivaikščiojimų laiku).

Ten yra atskiras dušas, tualetas ir net televizorius, šios palatos pacientams maistas atnešamas tiesiai į palatą, o visi kiti kviečiami valgyti į valgomojo zoną, kur jiems maistas dalinamas iš virtuvės. Tad norint atnešti įrenginį pakrauti ar pasiimti jau pakrautą, visuomet reikia belstis į stebėjimo palatą ir laukti, kol atrakins duris kas nors iš personalo. Palatose langai rakinami, tad norint langą atidaryti ar uždaryti, visuomet reikia kviesti valytoją arba slaugytoją, patiems to padaryti negalima.

Elektros jungikliai irgi yra ne palatose, o koridoriuje, juos įjungia ir išjungia slaugytojos. Negalima naudotis jokiais aštriais daiktais (adatomis, žirklėmis, šakutėmis, peiliais, virbalais ir pan.,), prireikus tokiu daiktu pasinaudoti reikia kreiptis į personalą arba gauti gydytojos leidimą. Tokios sąlygos, kai kiekvienos smulkmenos reikia prašyti personalo, labai vargina.

Atrodo, lyg visi čia besigydantys pacientai būtų kažkokie neprognozuojami, nesusivaldantys, agresyvūs zombiai, bet iš tikrųjų taip nėra. Kol nebuvau gulėjusi psichiatrinėje ligoninėje, maniau, kad čia patenka tik visiškai nestabilūs, nuolat kliedintys ar keistai besielgiantys asmenys, ypač griežto režimo skyriuose.

Bet praleidusi čia tris savaites galiu pasakyti, kad sutikau ten nemažai gana normaliai atrodančių ir besielgiančių moterų, su kuriomis galima protingai pasišnekėti daugeliu temų, kai kurios pacientės, kaip ir aš, su aukštuoju išsilavinimu.

Žinoma, kiekvienai čia nustatyta tam tikra diagnozė, skiriami vaistai, kiekviena turėjo savų keistenybių,

pavyzdžiui, kelis kartus kartodavo tą patį sakinį, laikė save princese, gyvu Marijos paveikslu ar įžymybe iš žurnalo, būdavo, kad nusišnekėdavo, viena jauna moteris, slaugytojos paklausta apie skiepus nuo koronaviruso, atsakė, kad nuo nuo šios ligos buvo skiepyta danguje, kitas skyriaus moteris įvardydavo savo mama, seserimi, močiute ir pan.,

bet apskritai šio skyriaus pacientės nėra agresyvios, per visą gulėjimo ligoninėje laiką manęs niekas nėra užgavęs ar kaip nors įžeidęs. Tad griežta kontrolė, taikoma šiame skyriuje, nemažai daliai pacienčių yra nebūtina.

Nebent stebėjimo palatos pacientės būdavo įkyresnės, linkusios priekabiauti prie kitų, vienai ten gulinčiai pacientei dažnai užeidavo pykčio priepuoliai ir dažnai, net anksti rytą, girdėdavome iš stebėjimo palatos sklindantį jos riaumojimą, kažkada net buvo užpuolusi kitą tos pačios palatos pacientę, tada į stebėjimo palatą matėme ateinant „pastiprinimą“ – kelis sanitarus iš vyrų skyriaus.

Dėl to būdavo nejauku, ypač kai kartais šita pacientė išleista parūkyti vaikščiodavo po skyrių ir kartais įeidavo į kitas palatas ar kartu su kitomis pacientėmis būdavo kiemelyje pasivaikščiojimų metu. Mano nuomone, dėl kitų moterų saugumo agresyvių stebėjimo palatos pacienčių išvis niekur nereikėtų išleisti, tegul rūko savo palatos tualete, o pasivaikščiojimui užtektų ir palatos erdvės.

Palatos gana didelės, jose guli po 5,6 ar net 8 pacientes, yra tik viena 3 vietų palata, kurioje man nusišypsojo laimė praleisti didžiąją ligoninėje praleisto laiko dalį. Gerai, kad palatose (išskyrus stebėjimo) nėra vaizdo kamerų, tad bent čia galima kiek atsipūsti nuo visa stebinčių akių. Užtenka, kad kiekvienos palatos duryse yra tokie nedideli langeliai, pro kuriuos kartais žvilgteli personalas ar kai kurios smalsios pacientės.

Dar įsiminė tai, kad kai kurie kitose ligoninėse bet kuriuo paros metu prieinami dalykai kaip dušas, virintas vanduo ar galimybė pasiimti maistą iš bendro skyriaus šaldytuvo, čia galimi tik konkrečiomis valandomis.

Pavyzdžiui, jeigu ne valgymų metu nori atsigerti arbatos ar kavos, tai gali padaryti tik kelis kartus per dieną nurodytu laiku, kai virtuvėje būna virdulys su virintu vandeniu, tas pats ir su maistu iš šaldytuvo. Jo negausi bet kada, o tik ant virtuvės durų nurodytomis valandomis, nors tas maistas yra tavo ir turėtų būti prieinamas bet kuriuo metu. Užtai kai kurios pacientės artimųjų atneštus pieno, mėsos ar žuvies produktus laikydavo tiesiog spintelėse, kad bet kada galėtų paskanauti.

Bendrai personalas buvo paslaugus, draugiškas, pavyzdžiui, paskolindavo šaliką einant į lauką šaltesniu oru, supjaustydavo artimųjų atneštą mangą, kadangi pacientams skyriuje be gydytojos leidimo peiliais naudotis draudžiama, leisdavo keliomis minutėmis ilgiau lauke pasišnekėti su vyru. Nemaloniausias žmogus skyriuje buvo valytoja. Ji buvo tokia bambeklė, pastoviai viskas būdavo negerai, pykdavo palatoje radusi šiukšlių ar trupinių, netgi piktindavosi ant grindų padėtomis pacienčių šlepetėmis, esą jai trukdančiomis valyti grindis.

Žinodamos tokį valytojos charakterį, jai atėjus valyti palatos, šlepetes iškart pakeldavome nuo žemės, kad tik kuo mažiau reikėtų klausytis jos bambėjimo. Kiek esu gulėjusi ligoninėse, nei viena valytoja nekeldavo problemų dėl ant žemės padėtų šlepečių, pati jas patraukdavo ir toliau valydavo grindis.

Šiaip jau skyriaus kasdienybė gana nuobodi, tad nemažai pacientų itin laukdavo pasivaikščiojimo laiko, kai galima bent valandai išeiti pakvėpuoti grynu oru. Mūsų skyriaus pacientes į lauką vesdavo du kartus per dieną maždaug valandai, visuomet su lydinčia slaugytoja. Per pasivaikščiojimus porąkart buvo atėjusi kažkokia kineziterapeutė ar ergoterapeutė, kvietė dalyvauti mankštelėje, bet aš tokių dalykų nemėgstu, tad joje nedalyvavau.

Pasivaikščiojimo erdvė buvo ribota – tik aukšta metaline tvora aptvertas ligoninės kiemelis, kuriame yra krepšinio lenta, pavėsinė ir keletas suoliukų. Čia nejučiomis kyla analogija su spygliuota viela aptverta kalėjimo tvora ir po kiemą vaikščiojančiais, prižiūrėtojo griežtai prižiūrimais kaliniais. Ilgametė šios ligoninės slaugytoja sakė, kad anksčiau šiame kiemelyje tvora išties buvo su spygliuota viela ir viskas atrodė daug baisiau negu dabar.

Vyrus ir moteris į kiemą išleidžia skirtingu laiku, tad ten susitikti su priešingos lyties atstovais nėra galimybės. Pastebėjome, jog vis dėlto vyrams leidžiama daugiau negu moterims, jiems tarsi nebūdavo kieme praleisto laiko apribojimų, šiltesnėmis dienomis kartais girdėdavome bampsint krepšinio kamuolį net vakare sutemus. Pasivaikščiojimai, galimybė lauke pažaisti krepšinį patikdavo ir moterims, tik mūsų vakarais niekas neišleisdavo, tad belikdavo pasivaikščiojimai skyriaus koridoriuje, pacientų pramintame Gedimino prospektu.

Vieną rugsėjo savaitgalį buvo gražus oras ir geraširdė slaugytoja suorganizavo mums trečią vakarinį pasivaikščiojimą lauke, kuo mes labai džiaugėmės ir buvome jai dėkingos. Deja, kitą dieną pasikeitus pamainai, tokios empatijos nebesulaukėme. Net vienai pacientei šiuo klausimu parengus peticiją ir surinkus pasivaikščioti norinčių pacienčių parašus, niekaip nepavyko išsiprašyti vakare į lauką pasidžiaugti paskutiniais šio mėnesio saulės spinduliais.

O priežastis tik tokia, kad neatsirado personalo darbuotojų, galinčių mus palydėti į lauką. Kad galėtume išeiti vienos, nebuvo nė kalbos, nors kiemelis nuolat stebimas kamerų, o per aukštą metalinę tvorą pabėgti neįmanoma. Kai kurioms pasivaikščiojimai kiemelyje buvo vienintelė proga pasimatyti su artimaisiais ir pasikalbėti nors per tvorą, nes pagal tuo metu galiojusią tvarką norint 15 minučių gyvai lauke susitikti su šeimos nariais, reikėjo gauti raštišką gydytojos leidimą kiekvienam susitikimui atskirai ir jų galėjo būti tik trys per savaitę. Džiugu, kad mano gydytoja buvo sukalbama ir be problemų išrašydavo leidimus.

Lankytojas turėdavo nurodyti savo vardą, pavardę, kontaktus ir turėti galimybių pasą. Jo neturintys lankytojai susitikti su ligoninėje gulinčiais savo artimaisiais negalėdavo, belikdavo tik pasikalbėti per tvorą pasivaikščiojimų metu arba priėjus prie tualeto lango, bet šiuo atveju iš antro aukšto nelabai girdisi, ką sako žmogus esantis apačioje ir mažai privatumo, kadangi prie to paties lango visuomet būriuojasi rūkančios pacientės.

Pagrindinė gydymo priemonė buvo vaistai. Čia jie dalinami kelis kartus per dieną ir juos reikia išgerti slaugytojų akivaizdoje. Man vaistų buvo paskirta gana nedaug lyginant su kitomis pacientėmis, kai kurios gerdavo po tris ar daugiau tablečių vienu metu.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad be medikamentinio gydymo šioje ligoninėje dar sulaukiau psichologinės pagalbos. Turėjau vieną susitikimą su skyriuje dirbančia psichologe, pastarasis man nepatiko, nes davė spręsti visokius psichologinius testus, kurių aš nesupratau, piešti irgi nemoku, o dar žinant, kad pagal tuos piešinius ir atsakymus į testus vertinamas intelekto lygis, sprendžiama dėl paleidimo iš ligoninės, maniau, kad čia gulėsiu ilgai ir nuobodžiai, laimei, taip neįvyko.

Daug efektyvesni buvo keli susitikimai su kitame korpuse dirbančia savižudybių prevencijos skyriaus psichologe, su ja ir pasikalbėjome, ir sudarėme tolimesnių veiksmų planą. Gulėdama ligoninėje skaičiau knygas, dar kartą teko dalyvauti muzikos terapijos užsiėmime, kuris vyko vietoj pasivaikščiojimo, irgi buvo įdomu.

Manau, kad nemedikamentiniams gydymo būdams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, nes psichines ligas gydo ne vien vaistai. Be jų man pasveikti padėjo ir artimųjų, draugų emocinė parama, bendravimas, tikėjimas į Dievą, trumpalaikis aplinkos pakeitimas ir keli vizitai pas psichologę grįžus iš ligoninės, mėgstama muzika, kasdieniai pasivaikščiojimai lauke.

Dabar jaučiuosi visiškai pasveikusi, jau nebegeriu vaistų. Užsibrėžiau raudonas linijas – susirašiau ligos požymius, kuriuos išgyvenau anksčiau ir jiems vėl pasireiškus, pažadėjau sau nedelsti ir iškart kreiptis į psichiatrą ar psichologą. Mūsų visuomenėje dar daug iš sovietmečio išlikusio neigiamo nusistatymo ir mitų dėl kreipimosi į psichikos sveikatos specialistus, psichinių ligų ir jų gydymo. Neretai aplinkinių požiūris atgraso kreiptis pagalbos.

Deja, iš patirties galiu pasakyti, kad negydomos šios srities problemos bėgant laikui tik gilėja ir gali baigtis tragiškai, o kiti žmonės, patarinėjantys susiimti pačiam, nesikreipti pagalbos į specialistus, jokiu būdu negerti vaistų nė neįsivaizduoja, kaip iš tikrųjų tu jautiesi, kokia pavojinga tau bei aplinkiniams gali tapti prasta psichinė būklė. Jokie kiti žmonės tavo sveikata nepasirūpins geriau už tave ir specialistus. Todėl labai svarbu, kad psichiatrinėse ligoninėse ir kitose šios srities ligas gydančiose įstaigose būtų sukurta jauki, jautri, pagarbi kiekvienam pacientui aplinka, normalios sanitarinės sąlygos, kad būtų mažiau nepagrįstos kontrolės ir daugiau pasitikėjimo pacientu.

***

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius komentavo, kad visada įdomu ir svarbu išgirsti objektyvią paciento nuomonę ir patirtį ligoninėje. Direktorius džiaugėsi, kad pacientė teigiamai vertina didžiosios dalies personalo darbą, teikiamo maisto kokybę.

„Pacientė objektyviai aprašo, kad Ūmios psichiatrijos skyriuje sanitarinių mazgų ir dušų sąlygos neatitinka šiuolaikinių standartų. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras paslaugas pacientams teikia septyniuose atskiruose korpusuose, kurie statyti įvairiu laikotarpiu. Penki iš septynių korpusų per pastaruosius 15 metų yra iš esmės rekonstruoti ir sąlygos pacientams atitinka šiuolaikinius reikalavimus.

Tačiau du korpusai, tame tarpe ir korpusas kuriame yra įsikūręs Ūmios psichiatrijos skyrius yra statyti daugiau nei prieš 100 metų. Skyriuose nuolatos vykdomi einamojo remonto darbai, tačiau šie korpusai yra įtraukti į kultūros vertybių apsaugos departamento saugomų pastatų sąrašą, todėl atlikti jų rekonstrukcijos ir paversti juos moderniais, šiuolaikinį psichiatrijos supratimą atitinkančiais pastatais nėra galimybės.

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro steigėja Vilniaus miesto savivaldybės taryba 20219 06 05 priėmė tokį sprendimą Nr.1-74 „Dėl pritarimo „VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ūmios psichiatrijos, Gerontopsichiatrijos ir Psichosocialinės reabilitacijos korpuso statyba ir įrengimas Vasaros g. 5, Vilniuje“ ir projekto darbu finansavimui“, kuriame numatomas naujo Ūmios psichiatrijos, Gerontopsichiatrijos, Psichosocialinės reabilitacijos korpuso statyba.

Pastačius šį pastatą visi skyriai bus iškelti iš senų, paveldosauginių pastatų. Yra parengtas pastato techninis projektas ir 2021 metų pradžioje buvo paskelbtas konkursas korpuso statybai. Deja, konkursą teko nutraukti, nes visi konkurso dalyviai pasiūlė per aukštą kainą. Atsižvelgiant į tai, buvo pakoreguotas projektas taip pat padidinta maksimali konkurso kaina ir 2021 metų baigoje yra paskelbtas naujas korpuso statybos konkursas. Šiuo metu konkursas vyksta ir tikimės, kad šių metų pavasarį prasidės naujo korpuso statybos darbai.

Ūmios psichiatrijos skyrius mūsų įstaigoje yra vienintelis iš dešimties uždaro tipo skyrius, į kurį guldomi tik pacientai, kurie dėl savo sunkios psichikos būklės gali būti pavojingi sau (savižudybė, savižala ir pan.) ir/arba aplinkiniams. Atitinkamai šiame skyriuje yra ribojami visi daiktai ir situacijos, kuriomis pacientas galėtų pakenkti sau ir/arba aplinkiniams. Suprantame, kad ši aplinka sudaro nepatogumų ir nėra maloni nei pacientams nei personalui, tačiau šiuo atveju į pirmą vietą iškylą pačių pacientų ir personalo saugumas.

Dėl medikamentinio ir psichoterapinio gydymo – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre formuojant gydymo praktiką laikomasi visuotinai pripažinto biopsichosocialinės pusiausviros modelio. Šiš modelis reiškia, kad gydant pacientą taikomi visi gydymo metodai: veikiami biologiniai ligos mechanizmai (dažniausiai medikamentais), psichoterapija ir psichologinis konsultavimas, psichosocialinė reabilitacija ir socialinė pagalba.

Šių gydymų metodų santykis kiekvienam pacientui yra individualus ir parenkamas pagal jo būklės sunkumą. Dažniausiai esant sunkiai būklei pradžioje vyrauja medikamentinis gydymas, vėliau pacientas gali pasirinkti gydymą mūsų Dienos stacionare ar ambulatoriškai, kurio metu balansas pasislenka nuo medikamentinių prie psichoterapinių gydymų ir psichosocialinės reabilitacijos“, – komentavo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. Marcinkevičius.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.