O likimas Laurai (vardas pakeistas) jų tikrai nepagailėjo. Vos gimusią ją ligoninėje paliko mama, ji net kelias savaites neturėjo vardo. Taip pat mergaitė labai nenoriai valgė, būdama beveik mėnesio svėrė tik šiek tiek daugiau nei tris kilogramus.
„Mes ją vadinome Coliuke, nes ji buvo labai mažutė – tokia smulki, kad net neturėjome tokio dydžio šliaužtinukų... Mergaitė nuo gimimo neturėjo galimybės žįsti, todėl jai nesusiformavo šis įgūdis – ji tik truputį patraukdavo pieną iš buteliuko ir iškart nustodavo.
Kadangi ji pati nesuvalgydavo dienos normos, reikėdavo ją primaitinti, tačiau buvo sunku tai padaryti, nes ji raukydavosi, taip stipriai suspausdavo lūpytes, kad net negalėdavome į burnytę įkišti buteliuko. Aš pirmą kartą mačiau, kad mėnesio laiko kūdikis sugebėtų taip priešintis ir visiškai nevalgytų“, – pasakoja savanorė Alė.
Ligoninės personalas ir savanorės juokaudavo, kad mergaitė nuo mažų dienų labai rūpinasi savo figūra ir atsisakydama valgyti rodo savo princesišką charakterį. Tačiau tuo pat metu kiekvienas suko galvą, kaip užtikrinti, kad ji per dieną gautų pakankamą maisto kiekį – tam buvo pasitelkiamas zondas, maitinimas dažniau, bet mažesniais kiekiais. Galiausiai tai padėjo mergaitei priaugti svorio ir sustiprėti.
Vis dėlto, Lauros nevalgymas buvo ne vienintelis dalykas, ilgą laiką kėlęs nerimą tiek ligoninės personalui, tiek prie jos budėjusioms savanorėms. Mergaitei buvo įtariamas genetinis sindromas, kuris, laimei, atlikus visus tyrimus, nepasitvirtino:
„Tai išgirdus, visiems buvo didžiulis palengvėjimas ir džiaugsmas. Mes ir pačios matėme, kad kiekvieną kartą atėjus ji darosi vis judresnė, smalsesnė, labiau reaguoja į aplinką, šviesą, garsus. Kiekvienas toks pasistūmėjimas į priekį nuteikdavo pozityviai ir suteikė vilties, kad mažylei viskas bus gerai.“
Prie mergaitės būklės gerėjimo prisidėjo ir tai, kad ji buvo apsupta nuoširdžiu rūpesčiu. Nešiojimas, glostymas, prisiglaudimas – tai tik keli dalykai, kuriuos savanorės dovanojo paliktai ir nuo pirmų akimirkų artumo su kitu žmogumi nepatyrusiai mažylei. Jos pamažu ėmė pastebėti, kad rodomas dėmesys labai džiugina Laurą – ji mėgaujasi buvimu ant rankų, atidžiai stebi tai, kas vyksta už lango, smalsiai klausosi, kai kas nors ją kalbina ar seka pasakas.
„Norėjosi kuo daugiau su ja praleisti laiko, kad ji nepajustų, jog yra palikta, nereikalinga. Jau ir taip gyvenimas tokiam mažam žmogeliukui prasidėjo itin sudėtingai, todėl bandėme daryti viską, kad jį bent šiek tiek palengvintume“, – dalijasi Marija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
