Su šeima šią vasarą taip pat buvome atvykę į Lietuvą pailsėti. Po ilgos pertraukos, nes dėl karantino ilgai nekeliavom. O ir šiaip vyras nelabai į Lietuvą verždavosi, sakydavo, kad kultūriniai skirtumai jam pernelyg jaučiasi.
Aš jį vis bandydavau įtikinti, kad visose šalyse žmonės gyvena skirtingi, turi savo papročius, savo kultūrą ir supratimą apie gyvenimą. Bet juk mes iš tos pačios Europos, tad neturėtų viskas būti taip jau skirtingai. Tiesa? Kiekvieną vyro laikomą keistenybę apie mus, lietuvius, bandydavau paversti privalumu.
Pavyzdžiui, jam visada atrodė keistas mūsų „šamanizmas“ rinkti augalus ir jais gydytis (apie džiovintus miško grybus apskritai nekalbu). Jau taip drebančiomis rankomis gerdavo tą puodelį su čiobrelių ar liepų žiedais... Bet man tai labai padeda gyvenant užsienyje, kartais visą šeimą išslaugau ir be rimtesnių vaistų, vien vaistažolėmis, kurių vis prisirenku (ar nusiperku) atvykusi į Lietuvą.
Didelių nesusipratimų būna ir dėl maisto. Nors vyras ir mėgsta ragauti įvairių pasaulio virtuvių patiekalus, bet lietuviška jam kažkodėl atrodo tokia „nešvari“. Vėdarai, kiaulių kojos, ausys, spirgučiai ir kiti patiekalai iš subproduktų jam apetito nekelia.
Kiekvieno atvažiavimo metu pasitaikydavo visokiausių kuriozų. Bet šįkart viešint jis pamatė tai, ko visai nederėjo.
Kai nuvažiavome nusimaudyti prie vieno ežero Aukštaitijoje, jis vandenyje išvydo galvą šampūnu išsitrynusį vyrą. Putos tekėjo upeliais į vandenį, kuriame maudėsi ir daugiau žmonių. Tie nešvarumai pasklido po visą ežero pakrantę.
Aišku, kad maudytis po tokio vaizdo nesinorėjo ne tik vyrui, bet ir mano dukroms ir net man pačiai. Mano vargšas užsienietis vyras to savo gyvenime nebuvo matęs. Pradėjo burbėti, koks čia siaubo filmas! Kodėl žmonės ežere prausiasi?
Nesugebėjau jam paaiškinti, kad kaime tokie dalykai pas mus nuo neatmenamos senovės buvo normalus dalykas – žmonės po darbų laukuose atvažiuodavo nusiprausti. Kažkas netgi ir kokį drabužį prasiskalbdavo. Pamenu tokius vaizdus iš vaikystės. Jau nepasakojau jam, kad daugelis dar vandenyje ir gamtinius reikalus atlikdavo, nes tualetų tai praktiškai nėra niekur.
Nes žmonėms tai atrodo normalu, įprasta... Kaimuose juk ir dabar žmonės lauko tualetais naudojasi, neturi pinigų, už ką įsivesti kanalizacijos ir vandentiekio.
Bet, jei atvirai, netgi pasidarė gėda prieš savo vyrą. Tarsi būtų vedęs žmoną ne iš Europos Sąjungos valstybės, esančios pačiame Europos centre, o lyg iš kokios trečiojo pasaulio šalies.
Gal žmonės, užsisukę savo gyvenimo rate, tokių dalykų net nepastebi. Jiems tai atrodo normalu, nes taip darė jo senelis, jo tėvas, ir jis pats taip daro. O galbūt ir jo sūnus, ir anūkai taip darys.
Bet, skirtingai nei mūsų proseneliai, jau daugelis net ir atokiausiuose kaimuose turi tas pačias palydovines TV, internetą, žoliapjoves. Nebemosuoja dalgiais, nedegina žibalinių lempų.
Labai noriu tikėti, kad vieną dieną žiloje senovėje paliksim ir tą įprotį praustis vandens telkiniuose. Būkim labiau europietiški ne tik dėl atvykėlių, o dėl savęs pačių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
