Kaip žmogui nepadėsi tokioje bėdoje. Kaunas, žinia, garsėja kaip odontologų ruošimo kalvė, taigi tikrai rasiu puikų specialistą. Pasidomėjau, pasiaiškinau – mane patikino, kad vienas toks puikus odontologas dirba Kauno klinikose, ir net studentus, būsimuosius odontologus, moko. Vadinasi, tikrai bus ir kvalifikuotas, ir sąžiningas. Gavau to specialisto kontaktus, kuriuos perdaviau pacientui, tai yra pusseserės vyrui. Jis netrukus su tuo odontologu susisiekė ir... prasidėjo „ilga kelionė per kopas...“
Kažką pakrapštęs, tasai odontologas pacientą nukreipė kitam specialistui (kaip pusseserės vyras suprato – geram savo pažįstamam). Šis turi privačią odontologijos kliniką – ten ir pasikvietė pacientą.
Labai gaila, bet šitas specialistas – nors ir labai mielas, rūpestingas, nežinau, ar dėl skubėjimo, ar dėl kvalifikacijos stokos – pacientui emigrantui vis kažką padarydavo ne taip, nes problemos sekė viena kitą: tai, kandant batoną, išlūžo laikini dantys, tai kažkas netiko, tai dar kita bėda. Žmogus gyvena Airijoje, bet niekur nedings – tekdavo pirkti lėktuvo bilietą ir skubėti pas specialistą, kad jis kilusią problemą išspręstų.
Jokiu būdu netvirtinu, kad tai vien odontologo kaltė – gal ir paciento organizmas buvo kuo nors ypatingas. Vis dėlto, man buvo labai skausminga girdėti vis garsesnius pusseserės vyro pamąstymus, kad gal nereikėjo dantų tvarkytis Lietuvoje, gal geriau būtų buvę vietoje, Airijoje.
Nes, susumavus visas papildomas išlaidas, bendra suma jau šiurpino odą... Nes kiekvienąkart apsilankius pas tą daktarą, emigrantui tekdavo pakloti tūkstantines sumas, o čekio negavo nė karto. Ką ten čekis, jeigu net implantų knygelės rūpestingasis daktaras taip ir neužvedė, kad, ateityje prireikus, kitas implantologas galėtų pasižiūrėti, kokie implantai įdėti.
Kartą aš tiesiai iš Kauno oro uosto nuvežiau pusseserės vyrą į tą odontologijos kliniką kažkokiai smulkiai korekcijai atlikti (puikiai pamenu – buvo sekmadienis, gydytojas specialiai atvažiavo dėl emigranto!), ir išsižiojau iš nuostabos išgirdusi, kad ta gal penkias minutes trukusi korekcija pacientui kainavo per 1000 eurų!
Esą, kažkokį antspaudą nuėmė ir veš į Vilnių kažką padaryti, kad po poros dienų pacientui galėtų pritaikyti. Tai va – dar ir kelionė į Vilnių ir atgal buvo pripliusuota! Nesu odontologė, nelabai gaudausi odontologų įkainiuose, bet pirmą kartą išgirdau, kad kauniečiai neturi savo specialistų, kad reikia užsakinėti darbus Vilniuje. Vienu metu net piktokas įtarimas galvoje šmėstelėjo – o gal tik pacientui taip pasakė, kad šis negautų infarkto, išgirdęs paslaugos kainą?
Štai tokius solidžius paslaugų įkainius sužinojusi, nejučia atsiverčiau tos odontologijos klinikos rekvizitus ir, žinokite, praradau amą: vidutinis atlyginimas ten – vos daugiau nei minimali alga! Mėnesio atlyginimas, ne dienos!!!
Na, nieku gyvu nepatikėsiu, kad odontologas, ir dar dedantis implantus, uždirbtų apie 1000 eurų! Juolab, kad automobilis, kuriuo tas daktaras atvyko į savo kliniką (mačiau, nes atvežiau pusseserės vyrą iš oro uosto ir laukiau, kol odontologas priims, kad po to nuvežčiau jį į gimtąjį miestą).
Tiesa, šiuo metu vidutinis atlyginimas toje klinikoje jau kiek didesnis – 1600 eurų. Tik nežinau, ar prieš mokesčius, ar jau po mokesčių (nenurodyta, bruto ar neto). O, pavyzdžiui, 2020 metų grynasis pelnas – vos 11 tūkstančių eurų! Taigi, žinant, kad pas tą daktarą – pacientų eilė, akivaizdu, jog su aritmetika ten, švelniai tariant, kažkas ne taip.
Bet net ne tai svarbiausia. Paaiškinsiu, kodėl jaučiu didelę kaltę, kuri mane slėgs turbūt visą likusį gyvenimą.
Ogi praėjus maždaug pusei metų po to, kai šis odontologas suteikė paskutinę paslaugą, pacientui Airijoje valgant košę išlūžo visas dantų blokelis – keturi dantys! Šoniniai. Bet vis tiek negerai – ir valgyti sunkiau, ir estetinis vaizdas prastas. Dar liūdniau, kai žinau, kad jam tie dantys atsiėjo keliolika tūkstančių eurų!
Supykau ir tiesiai pasakiau: "Pirk lėktuvo bilietą ir kartu nuvažiuosime pas tą odontologą. Ir tikrai išreikalausiu, kad už broką jis iš tavęs papildomo tūkstančio nenuluptų, kaip kad pasielgdavo ankstesniais kartais! Juk tikrai padaryta kažkas ne taip, jei jau po pusės metų tokia problema!"
Pusseserės vyras tik ranka numojo – juk čekių neturi, implantacijos paso neturi. Girdi, nepažins daktaras jo, sakys nieko aš tau netvarkiau, atsikabink...
Nesvarbu, kad nėra čekių ar implantų paso! Daug kartų tam daktarui pacientas skambinęs į privatų mobilųjį telefoną, registravęsis vizitą – viską galima pateikti. Taigi, niekur odontologas nedings - bent jau broką privalės pataisyti už dyką!
Taip ir sutarėme, kad pacientas pirmiausia skambins odontologui, praneš apie problemą ir, suderinęs vizito laiką, skubės į Kauną. Ir kaip tyčia – tomis dienomis tam pacientui ėmė trikti sveikata.
Pradėjo streikuoti širdis (kas žino – gal nervų prisidėjo ir dėl išlūžusių dantų). Kad jau taip, sutarėme, jog visa tai padarys, kai savijauta pagerės. O savijauta ėjo tik prastyn... Ir štai, jau kelios savaitės, kai mano pusseserės vyras iškeliavo į Anapilį...
Taigi, nieko jau nesiaiškinsiu, nes nėra prasmės. Tačiau tam odontologui labai norėtųsi pasižiūrėti į akis ir paklausti: kur tamstos sąžinė? Juk ne visi emigrantai – pinigų maišai, ne visi emigrantai – kvaileliai, kuriuos galima apgaudinėti...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
